SĄJŪDIS – SVETIMAS IR NE (6)

ViP at­si­mi­ni­mai

SĄ­JŪ­DIS – SVE­TI­MAS IR NE (6)

Vi­lius PU­RO­NAS,

bu­vęs Šiau­lių mies­to vy­riau­sia­sis di­zai­ne­ris, bu­vęs Šiau­lių mies­to vyk­do­mo­jo ko­mi­te­to Są­jū­džio gru­pe­lės na­rys, bu­vęs Šiau­lių mies­to ta­ry­bos 1-osios ka­den­ci­jos de­pu­ta­tas, rem­tas Są­jū­džio, te­be­sąs di­zai­ne­ris.

Že­mai­tiš­ki li­tai

Že­mai­tiš­ki li­tai bu­vo vi­sais at­ve­jais pir­mie­ji. Jie – pir­mo­ji va­liu­ta, pa­bu­vu­si apy­var­to­je ša­lia rub­lio, il­go­je ir apdrisku­sioje bol­še­vi­ki­nio rub­lio is­to­ri­jo­je. Vi­sų po­rub­li­nių na­cio­na­li­nių va­liu­tų pirm­ta­kas. Tai pir­mie­ji sa­vi pi­ni­gai, – te­bū­nie ne­le­ga­lūs, – at­gims­tan­čio­je Lie­tu­vo­je. Pir­mo­ji to­kios for­mos po­li­ti­nė pro­kla­ma­ci­ja. Pir­mie­ji pi­ni­gai že­mai­čių kal­ba tūks­tant­me­tė­je Že­mai­ti­jo­je. Pir­mie­ji pi­ni­gai, iš­spaus­din­ti Šiau­lių mies­to spaus­tu­vė­je. Tos šau­nios idė­jos au­to­rius – są­jū­die­tis Ka­zi­mie­ras Al­mi­nas, že­mai­tis. Jos bend­raau­to­ris ir di­zai­ne­ris – aš, aukš­tai­tis.

Ky­šis Gor­ba­čio­vui

1990 m. sau­sio 12 die­ną Šiau­liai ta­po pla­ne­tos dė­me­sio cent­ru ir Ta­ry­bi­nės im­pe­ri­jos sos­ti­ne, nes čia lan­kė­si jos gal­va, šiau­lie­čio M. Stak­vi­le­vi­čiaus bu­vęs stu­di­jų drau­gas ir bend­ra­bu­čio kam­ba­rio kai­my­nas, TSRS CK sekre­torius Mi­chai­las Gor­ba­čio­vas, kad sa­vo aki­mis pa­ma­ty­tų, kaip girgž­da jo Pert­var­kos iš­kli­bin­tos Im­pe­ri­jos pa­kraš­tys, be­si­ruo­šian­tis nu­lūž­ti. Mies­tą pla­nin­gai de­ko­ra­vo­me pro­vo­kuo­jan­čiais są­jū­die­tiš­kais trans­pa­ran­tais: „Svei­ki­na­me drau­giš­kos kai­my­ni­nės ša­lies va­do­vą“, „Priim­si­me TSKP sek­re­to­rių į LKP“ ir pan., ku­riuos ruo­šė mies­to dai­li­nin­kai-api­pa­vi­da­lin­to­jai.

LKP Šiau­lių mies­to ko­mi­te­to pa­sta­te bu­vo nu­ma­ty­tas su­si­ti­ki­mas su mies­to švie­suo­me­ne. De­ja... Gar­bin­ga­sis sve­čias už­tru­ko Te­le­vi­zo­rių ga­myk­lo­je to­dėl ne­tu­rė­jo­me pro­gos nu­siųs­ti jam tri­bū­non so­li­dų pun­de­lį že­mai­tiš­kų bank­no­tų su raš­te­liu: „Ger­bia­ma­sis Mi­chai­lai Ser­ge­je­vi­čiau, Siun­čia­me ky­šį ir drau­giš­ką pro­vo­ka­ci­ją – šiau­lie­tiš­kus pi­ni­gus. Kvie­čia­me bū­ti bend­ra­min­čiu įve­dant lie­tu­viš­ką va­liu­tą,- ar yra ki­ta išei­tis iš vi­suo­ti­nio inf­lia­ci­jos šta­mo? Tie pi­ni­gai tik­ri. Jei kas at­si­tik­tų, mū­sų mies­te ne­pra­pul­si­te“... Be šios fi­nan­si­nės in­jek­ci­jos braš­kan­čios im­pe­ri­jos va­do­vui ruoš­tos pro­vo­ka­ci­jos li­ko skur­des­nės.

Tarp vairuotojo ir ūkvedžio

Di­džia­vau­si. Kaip ne­si­di­džiuo­ti?.. Nuo 1974 me­tų man te­ko uni­ka­li ga­li­my­bė ste­bė­ti so­cia­lis­ti­nės Tė­vy­nės kles­tė­ji­mą, ti­ži­mą ir jos vir­ti­mą ka­pi­ta­lis­ti­ne Tė­vy­ne. Ga­liu at­sa­kin­gai pa­reikš­ti, kad ir ano­ji so­cia­lis­ti­nė, ir da­bar­ti­nė ka­pi­ta­lis­ti­nė Šiau­lių val­džia bu­vo to­kia pat, kaip ir tau­ta. Tik at­sa­ko­my­bė pa­ki­to. Ano­ji bi­jo­jo par­ti­jos, da­bar­ti­nė – par­ti­jų. O kur daug „nian­kų"- ten vai­kas be gal­vos.

Iš ar­ti ma­čiau tų lai­ki­nų­jų val­džios vy­rų ir bo­bų (tie­sa, esu su­ti­kęs ir mo­te­rų) da­ly­ki­nes sa­vy­bes, dva­sin­gu­mą ir pro­fe­sio­na­lu­mą. Jie ir­gi ma­ne ap­žiū­ri­nė­jo, nors tik ke­li iš jų ma­ny­je in­te­li­gen­tą pa­ste­bė­da­vo. Dau­gu­mai bu­vau Vi­lius, kaž­kas tarp vai­ruo­to­jo Pet­ro ir ūk­ve­džio Fe­lik­so, ge­rai, grei­tai ir be skru­pu­lų už­kem­šan­tis sky­les sa­vo eru­di­ci­ja ar iš­ra­din­gu­mu. Ma­ne tai ten­ki­no. Tiems aukš­tes­nie­siems pa­da­rams rei­kė­jo veik­laus bal­do, to­dėl ne­si­gė­dy­da­vo ap­nuo­gin­ti sa­vo pa­sau­lė­lį, ku­ris daž­niausiai rep­re­zen­tuo­da­vo vi­du­ti­ny­bę. Sta­tis­ti­nę vi­du­ti­ny­bę. Vi­du­ti­nį sta­tistinį LTSR, vė­liau LR pi­lie­tį.

Val­džia – tai pa­rei­ga, tai at­sa­ko­my­bė, tai pro­ti­nis dar­bas. Ma­čiau, kaip dės­nin­gai nu­til­da­vo są­ži­nin­go są­jū­di­nin­ko ka­ka­ri­nė, tei­sė­tai pa­vel­dė­ju­si ta­ry­bi­nio va­do­vo ka­bi­ne­tą, mies­to pro­ble­mas ir savi­valdybės pa­sta­tą su Gend­rū­to­mis, Val­do­nė­mis ar Zig­mais, ge­rais sa­vo sri­ties spe­cia­lis­tais. Ar­ba kaip val­din­ga, bet „dur­na“ bo­ba su­si­vel­da­vo int­ri­go­se.

De­šimt me­tų nu­slin­ko (ra­šy­ta 1998 m.)

Su nos­tal­gi­ja me­nu tą ap­ra­šo­mą­jį lai­ko­tar­pį, kai mū­sų tau­tos dis­ciplinuota nea­py­kan­ta ry­tų oku­pan­tui pa­dė­jo be­veik be krau­jo at­gau­ti, iš­si­ko­vo­ti Nep­rik­lau­so­my­bę. Išt­rū­kę iš ban­gi­nio vi­du­rių, pa­li­ko­me vie­ni su sa­vo pri­va­lu­mais ir trū­ku­mais, ku­rių ne­be­ga­li­me nu­ra­šy­ti oku­pan­tui ar atei­viui. Is­to­ri­ja vėl pa­tei­kia iš­ban­dy­mus:

Iš­lik­ti ne did­vy­riš­ko­se aki­mir­ko­se, o ait­rio­je kas­die­ny­bė­je.

Iš­lik­ti am­žių tėk­mė­je pa­do­riems ir gy­viems.

Iš­lik­ti Lie­tu­va.