
Naujausios
ViP atsiminimai
SĄJŪDIS – SVETIMAS IR NE (6)
Vilius PURONAS,
buvęs Šiaulių miesto vyriausiasis dizaineris, buvęs Šiaulių miesto vykdomojo komiteto Sąjūdžio grupelės narys, buvęs Šiaulių miesto tarybos 1-osios kadencijos deputatas, remtas Sąjūdžio, tebesąs dizaineris.
Žemaitiški litai
Žemaitiški litai buvo visais atvejais pirmieji. Jie – pirmoji valiuta, pabuvusi apyvartoje šalia rublio, ilgoje ir apdriskusioje bolševikinio rublio istorijoje. Visų porublinių nacionalinių valiutų pirmtakas. Tai pirmieji savi pinigai, – tebūnie nelegalūs, – atgimstančioje Lietuvoje. Pirmoji tokios formos politinė proklamacija. Pirmieji pinigai žemaičių kalba tūkstantmetėje Žemaitijoje. Pirmieji pinigai, išspausdinti Šiaulių miesto spaustuvėje. Tos šaunios idėjos autorius – sąjūdietis Kazimieras Alminas, žemaitis. Jos bendraautoris ir dizaineris – aš, aukštaitis.
Kyšis Gorbačiovui
1990 m. sausio 12 dieną Šiauliai tapo planetos dėmesio centru ir Tarybinės imperijos sostine, nes čia lankėsi jos galva, šiauliečio M. Stakvilevičiaus buvęs studijų draugas ir bendrabučio kambario kaimynas, TSRS CK sekretorius Michailas Gorbačiovas, kad savo akimis pamatytų, kaip girgžda jo Pertvarkos išklibintos Imperijos pakraštys, besiruošiantis nulūžti. Miestą planingai dekoravome provokuojančiais sąjūdietiškais transparantais: „Sveikiname draugiškos kaimyninės šalies vadovą“, „Priimsime TSKP sekretorių į LKP“ ir pan., kuriuos ruošė miesto dailininkai-apipavidalintojai.
LKP Šiaulių miesto komiteto pastate buvo numatytas susitikimas su miesto šviesuomene. Deja... Garbingasis svečias užtruko Televizorių gamykloje todėl neturėjome progos nusiųsti jam tribūnon solidų pundelį žemaitiškų banknotų su rašteliu: „Gerbiamasis Michailai Sergejevičiau, Siunčiame kyšį ir draugišką provokaciją – šiaulietiškus pinigus. Kviečiame būti bendraminčiu įvedant lietuvišką valiutą,- ar yra kita išeitis iš visuotinio infliacijos štamo? Tie pinigai tikri. Jei kas atsitiktų, mūsų mieste neprapulsite“... Be šios finansinės injekcijos braškančios imperijos vadovui ruoštos provokacijos liko skurdesnės.
Tarp vairuotojo ir ūkvedžio
Didžiavausi. Kaip nesididžiuoti?.. Nuo 1974 metų man teko unikali galimybė stebėti socialistinės Tėvynės klestėjimą, tižimą ir jos virtimą kapitalistine Tėvyne. Galiu atsakingai pareikšti, kad ir anoji socialistinė, ir dabartinė kapitalistinė Šiaulių valdžia buvo tokia pat, kaip ir tauta. Tik atsakomybė pakito. Anoji bijojo partijos, dabartinė – partijų. O kur daug „niankų"- ten vaikas be galvos.
Iš arti mačiau tų laikinųjų valdžios vyrų ir bobų (tiesa, esu sutikęs ir moterų) dalykines savybes, dvasingumą ir profesionalumą. Jie irgi mane apžiūrinėjo, nors tik keli iš jų manyje inteligentą pastebėdavo. Daugumai buvau Vilius, kažkas tarp vairuotojo Petro ir ūkvedžio Felikso, gerai, greitai ir be skrupulų užkemšantis skyles savo erudicija ar išradingumu. Mane tai tenkino. Tiems aukštesniesiems padarams reikėjo veiklaus baldo, todėl nesigėdydavo apnuoginti savo pasaulėlį, kuris dažniausiai reprezentuodavo vidutinybę. Statistinę vidutinybę. Vidutinį statistinį LTSR, vėliau LR pilietį.
Valdžia – tai pareiga, tai atsakomybė, tai protinis darbas. Mačiau, kaip dėsningai nutildavo sąžiningo sąjūdininko kakarinė, teisėtai paveldėjusi tarybinio vadovo kabinetą, miesto problemas ir savivaldybės pastatą su Gendrūtomis, Valdonėmis ar Zigmais, gerais savo srities specialistais. Arba kaip valdinga, bet „durna“ boba susiveldavo intrigose.
Dešimt metų nuslinko (rašyta 1998 m.)
Su nostalgija menu tą aprašomąjį laikotarpį, kai mūsų tautos disciplinuota neapykanta rytų okupantui padėjo beveik be kraujo atgauti, išsikovoti Nepriklausomybę. Ištrūkę iš banginio vidurių, palikome vieni su savo privalumais ir trūkumais, kurių nebegalime nurašyti okupantui ar ateiviui. Istorija vėl pateikia išbandymus:
Išlikti ne didvyriškose akimirkose, o aitrioje kasdienybėje.
Išlikti amžių tėkmėje padoriems ir gyviems.
Išlikti Lietuva.