SĄJŪDIS – SVETIMAS IR NE (7)

ViP at­si­mi­ni­mai

SĄ­JŪ­DIS – SVE­TI­MAS IR NE (7)

Vi­lius PU­RO­NAS,

bu­vęs Šiau­lių mies­to vy­riau­sia­sis di­zai­ne­ris, bu­vęs Šiau­lių mies­to vyk­do­mo­jo ko­mi­te­to Są­jū­džio gru­pe­lės na­rys, bu­vęs Šiau­lių mies­to ta­ry­bos 1-osios ka­den­ci­jos de­pu­ta­tas, rem­tas Są­jū­džio, te­be­sąs di­zai­ne­ris.

De­pu­ta­tas. Tai skam­ba iš­di­džiai

Iš­rin­ko Kal­ne­lis. Ma­ne tu­rė­jo rem­ti Są­jū­dis. Man jo pa­ra­mą nu­si­pel­ny­ti bu­vo sun­ku, o jam ma­ną­ją leng­va dėl to, kad il­gą lai­ką dir­bau vyk­do­ma­ja­me ko­mi­te­te, t.y. so­vie­ti­nės val­džios įstai­go­je. Tuo­met Są­jū­džiu bu­vo­me vi­sa Lie­tu­va, to­dėl kiek­vie­ną die­ną są­jū­die­čiai kreip­da­vo­si pa­ra­mos – ir dėl mi­tin­gų api­pa­vi­da­li­ni­mo, ir dėl Šiau­lių is­to­ri­jos, ir dėl spau­dos, ir ki­tais klau­si­mais. Dėl ma­nęs pa­lai­ky­mo per rin­ki­mus, švie­siau­sie­ji švy­tu­riai, įsi­kū­rę rau­do­na­me mū­riu­ke, sto­vin­čia­me Kap­su­ko (da­bar Auš­ros alė­jos) ir Va­lan­čiaus gat­vių kam­pe, su­si­mąs­tė, po to – il­gai ir tu­ri­nin­gai ėmė svars­ty­ti: tin­ku į Są­jū­džio rem­ti­nus kan­di­da­tus, ar ne. (Iki šiol ma­no da­lia – bū­ti svars­to­mam, bet ne­pa­si­ro­dy­ti pro­tin­ges­niam už svars­tyk­les, nors tai ir la­bai sun­ku). Tu­ri­nin­gie­ji svars­ty­mai girgž­dan­čias svars­tyk­les vis tik nu­svė­rė ma­no nau­dai. Są­jū­dis nu­ta­rė ma­ne rem­ti. Ačiū jam.

Agi­ta­ci­jai ir de­pu­ta­ci­jai ruo­šiau­si nuo­šir­džiai

Su vie­nu ger­bia­mu Kal­ne­lio kry­žių meist­ru ap­svars­tė­me ma­no ga­li­my­bes, su­ta­rė­me, kad jis paa­gi­tuos bend­raam­žes bo­be­les. Su sta­čia­ti­kių po­pu – cerk­vė­je jis pa­si­šne­kės su sa­vo ave­lė­mis. La­biau­siai iš­gąs­di­no ma­no kon­ku­ren­tas elekt­ri­kas, ku­ris pa­reiš­kė, kad jis ge­riau ži­no Kal­ne­lio žmo­nių po­rei­kius: „Per rin­ki­mus vie­ti­niams pi­jo­kams pa­sta­ty­siu bač­ką alaus ir tau, Vi­liau, bus am­ba“. Var­gais ne­ga­lais pri­pra­šiau to ne­da­ry­ti, to­dėl rin­ki­mus lai­mė­jau.

De­pu­ta­tu bū­ti – pa­rei­ga, o ne gra­ži ir šil­ta vie­ta, skir­ta švie­siai są­jū­di­nin­ko sė­dy­nei. Kaip at­sto­vau­siu Kal­ne­lio žmo­nėms, jei ne­su jo gy­ven­to­jas, kaip jų pro­ble­my­tes sprę­siu, jų bui­ties są­var­ty­ną in­ven­to­ri­zuo­siu? Tik įmink – ir iš­si­šū... iki au­sų, bū­siu kal­tas ir dar pa­ts są­var­ty­no in­ven­to­riu­mi tap­siu...

Kal­ne­lio ko­mi­te­to gi­mi­mas

Pra­džia pa­pras­ta ir ge­nia­li – de­pu­ta­ti­nių pa­ža­dų ir ga­li­my­bių in­ven­to­ri­za­vi­mas. Suk­vie­čiau mie­lus Kal­ne­lio gy­ven­to­jus į „Stumb­ro“ ga­myk­los sa­lę, į su­si­ti­ki­mą su ma­ni­mi – jų iš­rink­tuo­ju. Ma­no rin­kė­jai ne­ži­no­jo, kad at­si­ve­džiau drg. Zig­mą Ka­va­liaus­ką, sta­ty­bos ins­pek­to­rių iš Sta­ty­bos ir ar­chi­tek­tū­ros sky­riaus, vi­sų pri­va­ti­nin­kų pa­tro­ną ir bau­bą – na­gi, kar­ki­te ant jo ka­tes! Pris­ta­čiau, o pa­ts at­si­sė­dau už tuš­čio pre­zi­diu­mo sta­lo. Po trum­pos Zig­mo kal­bos – iš­si­ver­žė ma­no rin­kė­jų nuo­skau­dos, už vi­są so­viet­me­čio laik­me­tį, tik lai­ky­kis, bro­lau! Klau­si­mai ir šūks­niai pa­bi­ro iš vi­sų kam­pų. Zig­mui karš­ta, o aš pra­dė­jau Kal­ne­lio de­pu­ta­to pa­rei­gas ei­ti, t.y. žy­mė­tis, kas sa­lė­je ak­ty­viau­siai reiš­kia­si, kas gar­siau­siai šau­kia. Kai su­skai­čia­vau pir­muo­sius pen­kis, bu­vau ra­mus, ži­no­jau, kaip elg­tis to­liau. Nau­do­jau tak­ti­ką, ku­rią nau­do­da­vo vi­si su­ki­li­mų mal­šin­to­jai: pra­džio­je nu­sta­ty­ti maiš­to or­ga­ni­za­to­rius, vė­liau juos neut­ra­li­zuo­ti.

Lei­dęs sa­vo mie­liems rin­kė­jams iš­si­lie­ti, au­to­ri­te­tin­gai at­si­sto­jau, ir pe­rė­miau ini­cia­ty­vą į tvir­tas pir­mo­sios ka­den­ci­jos de­pu­ta­to ran­kas: „Da­bar val­džia – mū­sų, tai yra – Jū­sų, mie­li Kal­ne­lio žmo­nės. Jei aš, Vi­lius, sprę­siu Jū­sų kas­die­ny­bę – su­si­vel­siu, kaip viš­ta pa­ku­lo­se. Pats ne­mo­ku gy­ven­ti, kaip jums pa­tar­siu? Siū­lau su­da­ry­ti Kal­ne­lio ko­mi­te­tą iš tų, ku­riems pro­ble­mos skau­džiau­sios, ku­rie jas su­pran­ta, ku­rie sa­viš­kiai, ku­rie pa­žįs­ta­mi, ku­rie neiš­duos. Jie iš­spręs vi­sa tai, ką jo­kios val­džios ne­pa­jėgs, o mies­to ly­gio klau­si­mus sprę­si­me val­džios ka­bi­ne­tuo­se. Siū­lau į ko­mi­te­tą šiuos pen­kis žmo­nes. Kvie­čiu čia, ant sce­nos. Pa­siū­ly­ki­te dar du. Da­bar bal­suo­si­me. Kas už? Kas prieš, kas su­si­lai­kė? Svei­ki­nu. Vi­siems dė­ko­ju už su­si­ti­ki­mą. Vi­so ge­ro, o nau­ja­sis ko­mi­te­tas pa­si­lie­ka“...

Su­sė­do­me, su­šne­ko­me. Prieš ma­ne – nor­ma­lūs, pa­do­rūs, veik­lūs žmo­nės. Paaiš­ki­nau: „Aš Kal­ne­ly­je esu lai­ki­nas, jūs – nuo­la­ti­niai. Svar­bu, kad sa­vi­val­dos sis­te­ma, ku­rią su­si­kur­si­me, gy­vuo­tų ir po to, kai de­pu­ta­tu ne­be­bū­siu“... Pa­sis­kirs­tė­me pa­rei­go­mis. Kal­ne­lio ko­mi­te­tas at­si­da­rė nuo­sa­vą ban­ko są­skai­tą, ėmė­me re­gu­lia­riai su­si­ti­ki­nė­ti... Kal­ne­lio ko­mi­te­tas bu­vo dar­bin­gas ir gy­vy­bin­gas vi­są ma­no ka­den­ci­ją, ir dar ge­ro­kai po jos – ma­lo­nu at­si­min­ti. Ne­ži­nau, ar ki­ti ko­le­gos de­pu­ta­tai nau­do­jo­si to­kia sa­vi­val­dos for­ma ir rin­kė­jų pa­ra­ma, kai spręs­da­vo bui­ti­nes ir ūki­nes smulk­me­nas.

De­pu­ta­to ant­ri­nin­kas – ad­mi­nist­ra­ci­nis dar­bas, o juk dau­ge­liui jis – vien val­diš­kos al­gos si­no­ni­mas, sė­dė­ji­mas val­diš­ko­je kė­dė­je ir laik­raš­ti­nin­kų bi­jo­ji­mas.

De­pu­ta­tas – pa­rei­ga, o ne šil­ta vie­ta švie­siai są­jū­di­nin­ko sė­dy­nei.