SĄJŪDIS – SVETIMAS IR NE (9)

ViP at­si­mi­ni­mai

SĄ­JŪ­DIS – SVE­TI­MAS IR NE (9)

Vi­lius PU­RO­NAS,

bu­vęs Šiau­lių mies­to vy­riau­sia­sis di­zai­ne­ris, bu­vęs Šiau­lių mies­to vyk­do­mo­jo ko­mi­te­to Są­jū­džio gru­pe­lės na­rys, bu­vęs Šiau­lių mies­to ta­ry­bos 1-osios ka­den­ci­jos de­pu­ta­tas, rem­tas Są­jū­džio, te­be­sąs di­zai­ne­ris.

Ne­ger­biau trem­ti­nio

Ruo­šdamasis kaž­ku­riam ren­gi­niui, nu­vy­kau į Są­jū­džio būs­ti­nės mū­riu­ką Kap­su­ko (da­bar Auš­ros alė­jos) ir Vaiž­gan­to gat­vių kam­pe. Ap­link sta­lą sė­dė­jo mū­siš­kiai – mies­to ir ra­jo­no są­jū­di­nin­kai.

Pa­ro­džiau pa­ruoš­tus es­ki­zus, pa­reiš­kiau ke­lias kri­ti­nes pa­sta­bas jų ruoš­tam ren­gi­nio sce­na­ri­jui: pra­kal­bos per il­gos – pa­siū­liau trum­pin­ti iki 5-7 mi­nu­čių, nes vė­liau mi­nia taps ne­dė­me­sin­ga; dai­nin­guo­sius gru­pe­lė­mis pa­skleis­ti mi­nio­je, kad dai­nuo­tų vi­sa aikš­tė... Ma­tyt, ma­no pro­fe­si­nis pasitikėji­mas ne­pa­ti­ko tiems or­ga­ni­za­to­riams, ku­rių vei­dai spin­du­lia­vo atgim­stančios Lie­tu­vos Do­ra, Švie­sa ir Są­ži­ne.

Ra­jo­nie­tis V., anuo­met pa­si­žy­mė­jęs „dras­kant ko­lū­kius“, o šian­dien dir­ban­tis sunk­ve­ži­mio vai­ruo­to­ju, siau­ro­mis lū­po­mis man kaž­ką pa­sa­kė. Aš jam pa­da­riau to­kias pat lū­pas ir kaž­ką pa­sa­kiau. Jis pa­reiš­kė, kad bu­vo trem­ty­je. Aš pa­reiš­kiau, kad ne­bu­vau, o są­ži­nin­gai dir­bau čia, kad tu­riu tris­de­šimt du gar­bės raš­tus ir pa­klau­siau, kiek tu­ri jis?

Są­jū­di­nin­kas Al­gir­das Ur­ba­na­vi­čius mus per­sky­rė. Vė­liau ne kar­tą gir­dė­jau nuo­lai­džiau­to­jų iš­ly­gas ne­pro­fe­sio­na­liam spren­di­mui ar poel­giui, jei jo au­to­rius bu­vo trem­ty­je. Ne­su­tin­ku.

Pyk­tis ir pa­gie­ža – už­kre­čia­mos li­gos. Nes­var­bu, ju­ri­di­nio ar ly­ti­nio ak­to me­tu už­krė­tė. Jei no­ri bū­ti tau­tos ved­liu, iš­si­gy­dyk, kad neapk­rės­tum svei­kų­jų. Esu gi­liai įsi­ti­ki­nęs, kad mū­sų pa­gar­ba ir nuo­šir­di užuo­jau­ta trem­ties su­griau­tam gy­ve­ni­mui neat­lei­džia bu­vu­sio trem­ti­nio nuo parei­gos ir at­sa­ko­my­bės prieš am­ži­nin­kus.

Bė­go­me iš „kom­jau­nuo­liš­ko ren­gi­nio“

1991 m. ru­de­niop nu­skam­bė­jo skam­bu­tis iš mies­to Są­jū­džio būs­ti­nės. Al­gir­do Ur­bo­na­vi­čiaus bal­sas kvie­tė Są­jū­džio rem­tus de­pu­ta­tus į su­si­rin­ki­mą, ku­ris įvyks mies­to bib­lio­te­kos ak­tų sa­lė­je: sė­di­te val­džio­je, rei­kia įsi­klau­sy­ti da­bar­ti­nių Są­jū­džio rei­ka­la­vi­mų. Kaip są­ži­nin­gas są­jū­die­tis nuė­jau, bet ma­no pa­ty­ru­si akis iš kar­to pa­ste­bė­jo spąs­tus – įė­ju­sių­jų į sa­lę at­gal ne­beiš­lei­do. Tai pri­mi­nė se­nus ge­rus kom­jau­ni­mo su­si­rin­ki­mus ma­no kom­jau­nuo­liš­ko­je jau­nys­tė­je.

Ša­lia pa­ste­bė­jau vie­ną sim­pa­tiš­ką są­jū­die­tę. Ji at­spė­jo ma­no min­tis: „Už­si­re­gist­ruo­ja­me ir sprun­ka­me į ki­ną“. Taip ir pa­da­rė­me.

Po­li­ti­nė psi­cho­zė

„Ir štai – ei­na ka­riai. Vi­si, kaip vie­nas: švie­sūs, tei­sin­gi, gi­liai po­li­tiš­kai raš­tin­gi. Vi­si tvir­tai ži­no: Tau­tų drau­gys­tei – taip! Tau­tų nea­py­kan­tai – ne! Fa­šiz­mui ir­gi ne!..“. Šis ru­siš­kų sa­ki­nių rin­ki­nys iki šio­lei at­si­ran­da ma­no gal­vo­je ir lū­po­se kas­dien, man li­pant į du­šą, ar pjau­nant vir­tu­vi­niu pei­liu la­ši­nius. Tai – 1991 me­tų pa­da­ri­nys. Ne­te­ko bu­dė­ti prie ba­ri­ka­dų Vil­niu­je ar Te­le­vi­zi­jos bokš­to, ta­čiau kaž­ko­kia anuo­me­ti­nė ru­siš­ka lai­da taip įsi­ra­šė sme­ge­ny­se, kad jos nie­kaip neišt­ri­nu.

Vi­siems yra pa­žįs­ta­ma mu­zi­ki­nės psi­cho­zės rū­šis, kai gal­vo­je at­si­ran­da kaž­ko­kia įky­ri me­lo­di­ja, ku­rią ne­va­ly­vai zir­zia ta­vo lū­pos. Tas per pus­die­nį praei­na. Tą, kiek ži­nau, moks­liš­kai api­bū­di­na psi­chiat­rai. O kad ideo­lo­giš­kai tei­sin­gi sa­ki­niai am­ži­nai čirkš­tų gal­vo­je – ir įdo­mu, ir sar­ma­ta. Kaip gi­liai ma­ne anuo­met žei­dė tas ideo­lo­gi­nis ru­siš­ka­sis me­las, vals­ty­bi­nis fal­šas. (2006 m.)

Kruvinas zuikis

Lie­tu­vo­je pa­ki­to ideo­lo­gi­nės blo­gy­bės: an­ti­ta­ry­biš­ku­mas į an­ti­se­mi­tiz­mą. Tai­gi, die­giant nau­ją­sias ver­ty­bes, da­ly­va­vau kaž­ko­kio­je ko­mi­si­jo­je se­no­sio­se žy­dų ka­pi­nė­se. Ru­duo, la­pai šla­ma. Šla­ma, šiugž­da ir tei­sin­gos šne­kos, kad rei­kia pri­žiū­rė­ti ir res­tau­ruo­ti žy­dų ka­pi­nes, kad be­gė­dis so­viet­me­tis ka­pų ak­me­nis pa­nau­do­jo Auš­ros alė­jos laip­tams, kad žyd­ka­piuo­se iš­li­ku­sius ak­me­nis rei­kia rū­pes­tin­gai iš­sau­go­ti, kad pri­min­tų ta­ry­bi­nės san­tvar­kos van­da­liz­mą, o žy­dų ka­pai – at­gau­tų sa­vo kil­nią rim­tį...

Ty­liai pai­mu už al­kū­nės aki­niuo­tą Dan­gi­rą (pa­var­dę už­mir­šau) iš Pa­mink­lo­sau­gos de­par­ta­men­to ir, pa­kol ki­ti šne­ka, pa­si­ve­du iki ne­to­lie­se sto­vin­čio ma­no „Ži­gu­lio“, šnibž­te­lė­jęs, kad jam kai ką įdo­maus pa­ro­dy­siu. Ati­da­rau ba­ga­ži­nę ir už au­sų pa­ke­liu... ne­gy­vą, kru­vi­ną zui­kį, ku­ris va­kar va­ka­re pa­puo­lė po ra­tais... (1992 m.)