Naujausios
NUOMONĖ
Saugoti skulptūras nuo Vilniaus iki Akmenės
Vis tebesiginčijant nė per aguonos grūdą supratimo apie dailę neturintiems patriotams ir net Seimo nariams dėl skulptūrų, esančių Vilniuje ant Žaliojo tilto, taip ir norisi spjauti galbūt į barzdą tokiems nepraustaburniams, kurie rėkia: nugriauti sugriauti...
Būtent taip sprendžiamas ano laikotarpio – apie pusšimčio metų senumo – pačių geriausių Lietuvos skulptorių kūrinių likimas. Ir geriausių išlikusių kūrinių.
Patyręs savo kailiu aną metą noriu priminti, kad tada skulptoriui buvo didžiausias įvertinimas ir garbė gauti užsakymą sukurti bent vieną iš kompozicijų ant Žaliojo tilto. Aišku, sulaukiant ir solidaus atlyginimo. Tokio, iš kurio buvo garantuota visos autoriaus šeimos materialinė gerovė. Tokia, kurios vargu ar atsisakytų nors vienas dabartinis seimūnas.
Todėl, mano nuomone, tiems užsakytiems kūriniams autoriai skirdavo maksimalias kūrybines galias. Dabar bandoma fantazuoti, jog anuo laikotarpiu skulptoriai ar kiti meno kūrėjai buvo išprievartauti. O aš pasvajoju, kad šiais laikais būtent taip „prievartautų“ menininkus, duodant jiems valstybinius užsakymus. Ar pajėgiama tik tokia prievarta, po kurios prie to paties Žaliojo tilto gimė „meno šedevras“ – Kanalizacijos vamzdis?
Užtat per atkurtos Lietuvos nepriklausomybės ketvirtį šimtmečio jau tiek nugriauta. Kryžkalnio lietuvaitė. Salduvės ansamblis. Sukilėlių kalnelio bareljefai Šiauliuose...
Sunaikinti, nors nebuvo nei karo nei revoliucijos, o vien valdžios pasikeitimas.
Tuo tarpu Rusijoje, pačiuose revoliucijos ir esminių permainų lopšiuose – Sankt Peterburge, Maskvoje, nors ir apimant didžiulei neapykantai ponams, išliko Petro Pirmojo bei daugybės carų ir karalienių skulptūros.
Kraujas užverda, išgirdus kalbas, kad esą anas laikotarpis – tai prarastoji karta. Tegul seimūnai pasiima veidrodį ir pasižiūri į dar vieną prarastos kartos pilietį, kuris praranda ir galvą, ir protą.
Viliuosi, kad būtent jie dar nežino, kad Naujojoje Akmenėje pačiame miesto centre stovi irgi dabar baisiu laikomo socialistinio realizmo kūrinys. 1958 metais pastatyta skulptūra „Darbininkas“ – ano laikmečio klasika.
Manau, kad skulptūra išlieka vykęs, nieko neužgaunantis kūrinys. Jo autorius dabar 94 metų Jonas Vasilevičius gyvena Vilniuje.
Kažin kodėl vykstant Naujosios Akmenės rekonstrukcijos darbams, niekas nesusimąstė paklausti skulptūros autoriaus – gal derėtų kūrinį transformuoti į vertingesnę ir tvaresnę medžiagą – iškalti iš granito.
Juk dabar „Darbininkas“ tėra iš cemento, kuris įprastai yra tik tarpinė medžiaga tarp molio, iš kurio nulipdomas natūralaus dydžio modelis, ir tarp galutinės medžiagos – akmens ar bronzos.
„Darbininkas“ yra antra skulptūra Akmenės rajone. Po Vinco Grybo prieškario laikais sukurto paminklo Simonui Daukantui Papilėje.
Cementinį darbininką palyginti dažnokai pridera perdažyti, užglaistyti atsiradusius įtrūkimus. Jei ne – tai šaltis ir vanduo labiau ardo skulptūrą.
Tad „Darbininkas“ buvo netekęs net nosies. Gali nukristi ir ranka ar dar kas nors.
Skulptūra yra tapusi Naujosios Akmenės simboliu, prie kurio esame pripratę. Tad kažin ar vietiniai prieštarautų kūriniui suteikti ilgaamžiškumo garantijas.
Stanislovas ADOMAITIS
meno kūrėjas
Vytauto RUŠKIO nuotr.
SKULPTŪRA: Naujosios Akmenės simbolis – skulptūra „Darbininkas“ ne kartą yra skeldėjusi, todėl restauruota.
SIŪLYMAS: Stanislovas Adomaitis siūlo ne griauti vertingus kūrinius, o pasirūpinti jų ilgaamžiškumu.
