
Naujausios
Sceninio kostiumo konstruktorė
Kažkada Šiaulių profesinio rengimo centro siuvėjų profesijos mokytoja Daiva Žukauskienė nė negalvojo apie darbą teatre. Tačiau likimas metė progą. Jos ponia Daiva nepraleido ir štai jau septintus metus dirba Šiaulių dramos teatro sceninio kostiumo konstruktore-siuvėja.
„Dėkoju likimui už savo darbą“, – sako simpatiška pašnekovė.
Edita KARKLELIENĖ
edita@skrastas.lt
Kiekvienas drabužis – unikalus
Buvo laikas, kai labai sumažėjo mokytis norinčių siuvėjų, todėl ant ponios Daivos krito atleidimo pagal etatų mažinimą korta. Taip profesionali siuvimo technikė–technologė, išsilavinimą įgijusi Vilniaus lengvosios pramonės technikume ir turinti aukščiausią sukirpėjos kategoriją, liko be darbo.
Ir štai siuvėjos prireikė Šiaulių dramos teatrui. Daiva įsidarbino.
Ponios Daivos kūrybos dirbtuvė teatre – nedidelis kabinetas. Jame – siuvimo mašina, lyginimo stalas, keletas krūvelių audinių, ant sienų – dešimtys eskizų. Čia pat kabykla su baigiamais kurti sceniniais kostiumais bei tais, kuriuos žiūrovai jau matė, tačiau jie į Daivos dirbtuvę sugrįžo gal kokiam išsipešusiam siūlui sukišti, gal prairusiai siūlei susiūti.
Šiaulietė šypsosi paklausta apie darbą. Sako, kad kiekvienas jos pasiūtas drabužis – unikalus, nes kito tokio ir netgi panašaus greičiausiai nesurasi. Ir kiekvienas brangus ne tik finansiškai, bet ir mielas – juk kiekviena jo siūlytė siuvėjos paglostyta, kiekviena saga pačiupinėta, apykaklė išlyginta.
Nuo ko gi prasideda sceninio kostiumo kūrimas? D. Žukauskienė pasakoja, kad viskas prasideda labai elementariai. Pirmiausia konstruktorė-siuvėja susitinka su statomo spektaklio dailininku ir išgirsta jo viziją: kaip vienas ar kitas drabužis turėtų atrodyti, kaip atitikti personažo charakterį, laikmetį, kokios turėtų būti detalės. Išsikalbama: juk siuvėja turi suprasti, ko tiksliai dailininkas nori.
Paskui poniai Daivai pateikiamas būsimo kostiumo eskizas. Apsvarstoma konstrukcija.
Tada konstruktorė-siuvėja pasikviečia aktorių ir pagal konkrečias jo kūno proporcijas bei vadovaujantis nuotrauka bei dailininko eskizu pradeda daug minčių ir kantrybės reikalaujantį darbą.
„Prisimenu, buvo statomas spektaklis „Duonkepio žmona“, aktorei Linai Bocytei siuvamas kunigo tarnaitės kostiumas. Atėjo aktorė pasimatuoti ir nustebo: ne tokį kostiumą savo personažui įsivaizdavo.
„Aktorė tada man prasitarė kažką turėsianti padaryti kitaip, kad kostiumas jos personažui „priliptų“, – šypsosi D. Žukauskienė.
Kitais sykiais pasitaiko, kad pradinis eskizas būna vienoks, o vėliau, darbo įkarštyje, viskas įgauna visai kitokį veidą. Sakykime, toks dalykas kartais nutinka ir dėl to, kad kostiumo siluetas smarkiai skiriasi nuo aktoriaus figūros.
Ar sunku dirbti teatro siuvykloje?
Subtilybių dirbant su sceniniu kostiumu, anot konstruktorės, tikrai yra. Bet siuvimo pagrindas juk visada išlieka tas pats: privalu išmanyti konstrukciją, kostiumo sudėtį, suprasti, kaip padaryti kostiumą, kad jis būtų patogus aktoriui ir kad jis (tai svarbiausia) scenoje netrukdytų, kad padėtų kurti vaidmenį ir kad atitiktų dailininko viziją.
Mieliausi darbai
Nepaisant to, kad visi darbai jai mieli, ponia Daiva vis dėlto turi ne vieną, kuris yra išskirtinis.
„Labai daug įdomių darbų. Į teatrą atėjau, kada režisierė Nataša Ogaj-Ramer statė J. Švarco „Šešėlį“. Buvo labai puošnūs kostiumai“, – sako profesionalė.
Labai įdomus darbas D. Žukauskienei buvo siuvant kostiumus R. Banionio spektakliui „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“. Rusiški senoviniai dvarininkų apdarai labai įmantrūs – ponia Daiva iki šiol turi po ranka pasidėjusi jų eskiziukus. Sako, kad pasiuvus tokius kostiumus širdis džiaugiasi.
Kūrybiškai įdomu dirbti D. Žukauskienei buvo ir kuriant kostiumus A. Giniočio spektakliui „Vardan tos“. Kostiumas Liubai (akt. Inga Norkutė) pareikalavo daug apmąstymų.
„Reikėjo kaip reikiant pasukti galvą kaip tai Liubai paltą pasiūti. To kostiumo subtilumas yra tai, kad ant pagrindinio audinio dėta marlė ir ji faktūruota. Iš tolo apykaklė atrodo kaip karakulis, o iš tiesų yra arbatoje dažyta marlė“, – pasakoja konstruktorė. – Tame palte nėra rankovių. Taigi reikėjo pasukti galvą kaip padaryti, kad jis scenoje būtų efektingas. Aktoriaus Pauliaus Labučio apsiaustas – taip pat marlė, tik dar labiau faktūruota. Iš tolo atrodo lyg linas būtų.“
Kiekvienas kostiumas, anot D. Žukauskienės, pasiima savo. Kai buvo kuriami kostiumai spektakliui „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“, reikėjo pasiūti daug vyriškų liemenių ir kailinių paltų su labai daug sagų.
„Buvau paskaičiavusi, kad tiems kostiumams aš turėjau įsiūti daugiau kaip 200 kilpų ir per du šimtus sagų“, – juokiasi siuvimo meistrė.
Maloniausias „ačiū“
„Aš kaifuoju savo darbe. Darbas teatro siuvykloje nė iš tolo neprilygsta darbui paprastoje siuvykloje, nes čia yra kūryba, be to, išskirtinė“, – sako pašnekovė.
Kai atiduoda kostiumus aktoriams, o tai būna maždaug dvi savaitės iki premjeros, D. Žukauskienė būtinai nueina pasižiūrėti į salę.
„Pasėdžiu tai vienoje, tai kitoje vietoje, apžiūriu savo darbus scenos šviesoje. Tada pasimato viskas, ką derėtų pakoreguoti“, – darbo subtilybėmis dalijasi šiaulietė.
Aktoriams, juokiasi Daiva, praveda net instruktažą, kaip su tuo ar tuo kostiumu elgtis. Jei medžiaga smarkiai glamžosi, būna, kad liepia aktoriui nesisėsti, kol neišeis į sceną.
Didžiausias įvertinimas jai – aktoriaus, dailininko, režisieriaus ištartas „ačiū“.
Profesionalė sako būtinai nueinanti į premjerą. Sėdi tada salėje, juk užkulisiuose nieko nematyti.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Garsusis Ingos Norkutės (Liubos) paltas spektaklyje „Vardan tos“. Kad kas žinotų, kiek kartų šį kostiumą, kiekvieną jo centimetrą, čiupinėjo Daivos Žukauskienės rankos.
Sceninio kostiumo konstruktorė siuvėja Daiva Žukauskienė: „Mano darbas – ne tik siuvimas. Pirmiausia reikia sugalvoti konstrukciją sceniniam kostiumui“.
Rusų dvarininkaitės suknelės eskizas spektakliui pagal rusų dramaturgo Nikolajaus Leskovo apysaką „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“ teatro siuvykloje saugomas iki šiol.