Šeimos tragedija – alkoholis

Gy­ve­ni­mo vaiz­de­lis

Šei­mos tra­ge­di­ja – al­ko­ho­lis

Al­gi­man­tas SA­VIC­KIS

Žurnalistas

No­riu pa­pa­sa­ko­ti apie mo­te­rį, ku­ri ken­tė­jo vi­są gy­ve­ni­mą.

Va­žia­vau dar­ban. Ji sto­vė­jo au­to­bu­so ga­le įsi­ki­bu­si į prieš­pas­ku­ti­nės sė­dy­nės at­lo­šą ir gar­siai ver­kė. Mo­ters skruos­tais rie­dė­jo aša­ros. Au­to­bu­sas pil­nė­jo: tie, ku­rie se­niai tu­rė­jo iš­lip­ti – va­žia­vo to­liau, jie lau­kė ato­maz­gos.

Ke­lei­viai žiū­rė­jo į ją, ta­čiau neat­si­ra­do nė vie­no, ku­ris mo­ters pa­si­tei­rau­tų: ko­kia ne­lai­mė...

Vai­kas su­si­rgo? Ma­ma nu­mi­rė?, – pa­si­la­bi­nęs pa­si­tei­ra­vau mo­ters.

Neiš­kart ji at­sa­kė. Ma­tyt svars­tė: at­ver­ti šir­dį ar ne?

– Jis ma­ne skriau­džia, – iš­ta­rė ty­liai ir po ku­rio lai­ko pri­dū­rė:

– Be­veik kas­dien ge­ria, mu­ša, ati­ma ma­no pi­ni­gus.

Ir vėl pa­si­py­lė aša­ros. Ke­lei­vė iš­li­po mies­to cent­re. Jai su­ti­kus, pa­ly­dė­jau.

– Ko­dėl ne­si­krei­pėt pa­gal­bos į mi­li­ci­ją (ta­da dar bu­vo mi­li­ci­ja), pro­ku­ra­tū­rą?

– Man gė­da, – pa­sa­kė ji.

Su­si­ti­ko­me už po­ros die­nų. Da­nu­tė dir­bo bu­hal­te­re vie­na­me iš pre­ky­bos koo­pe­ra­ty­vų. Apie jos šei­mos pro­ble­mas ži­no­jo vi­sas ko­lek­ty­vas, už­ta­rė, pa­dė­jo. Mo­te­riai daž­niau ne­gu ki­toms skir­da­vo pre­mi­jas. Tų pi­ni­gų Da­nu­tė į na­mus ne­neš­da­vo, slėp­da­vo tar­ny­bi­nia­me sei­fe. Su­gy­ven­ti­nis Al­fon­sas val­dė bokš­ti­nį kra­ną, jo rub­lis bu­vo il­gas, ta­čiau pi­jo­kui sa­vo at­ly­gi­ni­mo neuž­te­ko – pra­ger­da­vo ir Da­nu­tės pi­ni­gus. Jis bu­vo tre­čias vy­ras Da­nu­tės gy­ve­ni­me.

Užau­go ji dai­liau­sia mer­gi­na vi­sa­me kai­me: grakš­ti, žyd­ros akys, bal­ti plau­kai. O kaip šo­kda­vo...

Ji pur­tė gal­vą ir sa­kė: „Ne!“, kai pra­dė­jo pirš­ti Ste­pu­ką. Į vai­ki­no glė­bį ne­si­ver­žė.

Jau­ni­kio tė­vai vi­są am­žių vi­rė na­mi­nę ir ja pre­kia­vo. Ste­pu­kas prie al­ko­ho­lio pri­pra­to iš jau­nų die­nų. Ypač pa­si­da­vė, kai pra­dė­jo dirb­ti trak­to­ri­nin­ku. Vie­nam – suark, ki­tam – šie­ną par­vežk. Ne­gi iš kai­my­nų im­si pi­ni­gų. Vi­si bru­ko bu­te­lius. Jų ne­lai­ky­si, mu­zie­jaus ne­steig­si, grį­žęs na­mo, sės­da­vo su tė­vu prie sta­lo ir ... "pa­tvar­ky­da­vo". Vė­liau jau iki na­mų ne­be­par­vež­da­vo, su drau­gais iš­ger­da­vo vie­to­je – ga­ra­žuo­se.

Pri­kal­bi­no te­kė­ti ma­ma: „Ma­no jau­nys­tė­je kai­me vie­nin­te­lis lat­re­lis bu­vo. Da­bar ge­ria kas ant­ras – to­kia ma­da. Vie­nas pa­glos­tys, ki­tas, bet prie al­to­riaus ne­ves. Taip ir lik­si sen­mer­ge. Kai­me vy­rų ma­žai. Pa­gal­vok.“

Da­nu­tė iš­te­kė­jo. Per­si­kė­lė gy­ven­ti į Šiau­lius. Vy­ras įsi­dar­bi­no sta­ty­bos or­ga­ni­za­ci­jo­je. Pus­me­tį šei­mo­je bu­vo šven­tė, kol Ste­pas su­si­ra­do drau­gų. Vis daž­niau ir daž­niau vy­ras grįž­da­vo iš dar­bo su kva­pe­liu.

Kuo to­liau tuo gra­žiau: na­muo­se ne­pa­si­ro­dy­da­vo po pa­rą – dvi. Da­nu­tė vie­na nuė­jo į gim­dy­mo na­mus, vie­na su sū­nu­mi ran­ko­se per pus­ny­nus par­bri­do na­mo.

Ber­niu­kas gi­mė dviem sa­vai­tė­mis ankš­čiau, ne­gu bu­vo ap­skai­čia­vęs tė­vas. Ir pra­si­dė­jo: „Vai­kas ne ma­no...“ Prie­kaiš­tai, už­gau­lio­ji­mai. Ste­pas da­bar ger­da­vo sa­vai­tė­mis. Tiek pat lai­ko ne­pa­si­ro­dy­da­vo ir dar­be. Va­do­vai ban­dė auk­lė­ti: per­spė­jo, svars­tė ko­lek­ty­vo su­si­rin­ki­me, nu­brauk­da­vo pre­mi­jas. Ne­pa­dė­jo. Ta­da iš­brau­kė iš są­ra­šo bu­tui gau­ti.

„Išei­nu!“ – kar­tą pa­sa­kė žmo­nai ir tren­kė du­ri­mi. Teis­mas iš­sky­rė.

Ant­ras Da­nu­tės vy­ras bu­vo in­ži­nie­rius Alek­sand­ras. Jis dir­bo vie­no­je iš trans­por­to įmo­nių. Kul­tū­rin­gas, re­tai pa­ke­lian­tis tau­re­lę, mo­te­riai at­ro­dė, kad da­bar už jos var­gus Die­vas ne da­vė o drėb­te­lė­jo: šei­ma su­si­lau­kė duk­ters ir sū­naus.

Bet ir į šią šei­mą vel­nias įki­šo sa­vo trig­ra­šį: vy­ras vis vė­liau ir vė­liau grįž­da­vo na­mo.

Kar­tą pa­skam­bi­no: „Jū­sų vy­ras „ra­vi“ Gra­ži­nos dar­že­lį.“ Pa­sa­kė ad­re­są ir pri­dū­rė, kad Alek­sand­ras da­bar pas ją.

Ba­lan­dė­lius ra­do dar lo­vo­je. Vėl sky­ry­bos.

Bu­hal­te­rė vie­na gy­ve­no pen­ke­rius me­tus, kol ne­pa­si­pai­nio­jo kai­my­nas. Nors mo­te­rys ją per­spė­jo: „Al­fon­sas stip­riai iš­gė­ri­nė­ja!“

Vie­nai au­gin­ti tris vai­kus bu­vo sun­ku. Dvie­se bus leng­viau, Al­fon­sas – kra­ni­nin­kas, ne­blo­gai už­dir­ba.

Al­fon­so al­ko­ho­lio upė ne tik pla­tė­jo, bet ir gi­lė­jo – gė­rė jau ir pils­tu­ką. Sa­vų pi­ni­gų pra­dė­jo trūk­ti, ėmė kau­ly­ti su­gy­ven­ti­nės.

Mo­te­ris pri­kal­bi­no su­gy­ven­ti­nį va­žiuo­ti gy­dy­tis į Vil­nių. Tie po­ra mė­ne­sių ne­pa­dė­jo.

Da­nu­tė var­go to­liau – su­gy­ven­ti­nis gė­rė, bū­da­vo die­nų, kad na­muo­se trūk­da­vo ir duo­nos. Mo­te­riai rei­kia ne tik duo­nos – Al­fon­sas ne­beat­li­ki­nė­jo sa­vo vy­riš­kos pa­rei­gos... Tūs­tan­čiai ge­rian­čių vy­rų jau 30-35 me­tų tam­pa im­po­ten­tais.

Ta­da Da­nu­tė skam­bin­da­vo bu­vu­siam vy­rui Alek­sand­rui. Au­to­bu­su pa­va­žia­vę 2-3 ki­lo­met­rus už Šiau­lių pie­vo­se my­lė­da­vo­si. Grį­žu­si na­mo, sa­ky­da­vo, kad bu­vo pas se­se­rį, gy­ve­nan­čią Jo­niš­ky­je. Ji sir­gu­liuo­ja, už sa­vai­tės vėl va­žiuos.

Kai tie va­žia­vi­mai pa­daž­nė­jo, o gal kra­ni­nin­kui kas į au­sį pa­šnibž­dė­jo, jis sė­do į au­to­bu­są. Iš­li­po Jo­niš­ky­je. Ap­lan­kė Da­nu­tės se­se­rį.

Na­mo Al­fon­sas grį­žo anks­čiau už drau­gę. Nuo smū­gio Da­nu­tė nu­čiuo­žė as­la iki spin­tos ir ten li­ko ty­so­ti. Da­bar ją kra­ni­nin­kas muš­da­vo be­veik kas­dien. Muš­da­vo ir plūsdavo, ma­tant vai­kams...

...Po dau­ge­lio me­tų Da­nu­tę su­ti­kau Šiau­liuo­se, tur­gu­je. Abu ap­si­džiau­gė­me, it bū­tu­me gi­mi­nės.

„Ga­li­ma sa­ky­ti su­grį­žau į pra­di­nį taš­ką, vėl gy­ve­nu su Al­fon­su, ne­be­ge­ria. Per­nai ­lū­žo ko­ja. Chi­rur­gas pa­sa­kė, jei dar kar­tą ją su­žeis – nu­pjaus iki ke­lio. Pa­si­ro­do, ge­riau­sias vais­tas nuo gė­ri­mo – bai­mė“ – pa­sa­kė ji.