Senjorai lygybės nesulaukia ir po mirties

Sen­jo­rai ly­gy­bės ne­su­lau­kia ir po mir­ties

Gi­ta­na MAR­KO­VI­ČIE­NĖ

Eko­no­mis­tė

Vy­riau­sy­bė nu­ta­rė, kad sen­jo­rų, mi­ru­sių iki 2014 m. ge­gu­žės 22 d., ar­ti­mie­ji ne­pa­vel­dės kom­pen­sa­ci­jos už per kri­zę su­ma­žin­tas se­nat­vės pen­si­jas. Ci­niz­mo vir­šū­nė. Tie­sa, da­bar­ti­nį Mi­nist­rų ka­bi­ne­tą dėl to kal­tin­ti bū­tų ne­la­bai ob­jek­ty­vu, nes se­no­ji Vy­riau­sy­bė šių me­tų biu­dže­te tam ne­nu­ma­tė nė cen­to.

Vi­sų pir­ma, toks spren­di­mas ci­niš­kas yra dėl to, kad net po mir­ties žmo­nės ne­tam­pa ly­gūs. Mi­rus pen­si­nin­kui, ar­ti­mie­siems at­ki­ša­ma špy­ga. O štai Vals­ty­bės tar­ny­bos de­par­ta­men­to pa­tvir­tin­to­se re­ko­men­da­ci­jo­se aiš­ki­na­ma, kad mi­ru­sių­jų ar­ti­mie­ji, kreip­da­mie­si dėl neiš­mo­kė­tų jų al­gų da­lies, tu­ri pa­teik­ti tei­sę į pa­vel­dė­ji­mą įro­dan­tį do­ku­men­tą. Ki­taip ta­riant, vie­ni pa­vel­di, ki­ti – ne.

Vi­sas neiš­mo­kė­tas pen­si­jas bū­ti­na pa­da­ry­ti pa­vel­di­mas. Juk tam žmo­gui, ku­riam bu­vo su­ma­žin­ta pen­si­ja, tik­riau­siai pa­dė­jo ar­ti­mie­ji. Vals­ty­bė sa­vo dir­žų ver­ži­mo po­li­ti­ka ver­tė tai da­ry­ti. To­dėl da­bar pri­va­lo at­ly­gin­ti pa­da­ry­tą ža­lą.

Ar­ba įsi­vaiz­duo­ki­me se­nat­vės pen­si­jų ga­vė­jų po­rą. Kai vy­rui bu­vo su­ma­žin­ta pen­si­ja, tai ir žmo­na ken­tė­jo, tu­rė­jo tau­py­ti, nes šei­mos biu­dže­tas bend­ras. Tai ko­dėl vy­rui mi­rus kom­pen­sa­ci­ja už vy­rą ne­pa­vel­di­ma? Juk ir Kons­ti­tu­ci­nis Teis­mas yra išaiš­ki­nęs, kad pen­si­ja, kaip ir neiš­mo­kė­ta jos da­lis, yra nuo­sa­vy­bė. O nuo­sa­vy­bė yra pa­vel­di­ma.

Tei­sin­gai yra pa­sa­kęs pro­f. Ro­mas La­zut­ka, kad ne­ma­žai pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių tu­ri in­dė­lius ban­kuo­se. Mi­rus tie in­dė­liai pa­vel­di­mi. Jei pen­si­ja ne­bū­tų su­ma­žin­ta, mi­ru­sio žmo­gaus in­dė­lis bū­tų ke­liais šim­tais li­tų di­des­nis. Ne tik Kons­ti­tu­ci­nis Teis­mas, bet ir Eu­ro­pos tei­sės de­par­ta­men­tas pa­si­sa­kė, kad, at­si­žvelg­da­mi į Eu­ro­pos Žmo­gaus Tei­sių Teis­mo pra­kti­ką, tu­rė­tu­me pri­tar­ti pro­jek­to nuo­sta­tai, pa­gal ku­rią tei­sė į se­nat­vės pen­si­ją yra sie­ja­ma su tei­se į nuo­sa­vy­bę.

Pri­si­min­ki­me, ką per kri­zę kal­bė­jo tuo­me­ti­nis Prem­je­ras And­rius Ku­bi­lius. Jis pra­šė ne­si­pik­tin­ti dir­žų ver­ži­mo po­li­ti­ka ir tvir­ti­no, kad iš žmo­nių (tarp jų – ir iš pen­si­nin­kų) vals­ty­bė tik pa­si­sko­li­na, o kai kri­zė baig­sis tą sko­lą ati­duos. Ta­čiau A. Ku­bi­liaus Vy­riau­sy­bė ka­den­ci­ją bai­gė net ne­pat­vir­ti­nu­si pen­si­jų kom­pen­sa­vi­mo me­cha­niz­mo.

Vėl­gi įsi­vaiz­duo­ki­me pa­pras­tą gy­ve­ni­miš­ką pa­vyz­dį. Tar­kim, pi­lie­tis Pet­ras pa­sko­li­no pi­lie­čiui Jo­nui 100 eu­rų. Mi­rus po­nui Jo­nui sko­la ne­ding­tų. Bū­tų pri­va­lo­ma ją ati­duo­ti mi­ru­sio­jo naš­lei ar vai­kams. Tai ko­dėl vals­ty­bė sau lei­džia da­ry­ti išim­tis ir su­tau­py­ti mi­ru­sių­jų są­skai­ta?

Par­la­men­ta­ras Po­vi­las Urb­šys dar praė­ju­sią ka­den­ci­ją ke­lis kar­tus siū­lė iš­tai­sy­ti šią klai­dą, bet ne­bu­vo iš­girs­tas. Ne­ga­liu ne­pa­ci­tuo­ti jo iš­sa­ky­tų pro­tin­gų min­čių.

„Po 2012 m. Sei­mo rin­ki­mų bu­vo su­skai­čiuo­ta, kad per kri­zę vi­soms su­ma­žin­toms pen­si­joms kom­pen­suo­ti pri­reiks 450 mln. li­tų, ir ta su­ma bu­vo nu­ma­ty­ta. Ta­da nie­kas ne­skirs­tė, kur gy­vie­ji, kur mi­ru­sie­ji, – vi­si pen­si­nin­kai bu­vo ly­gūs. Tie šim­tai mi­li­jo­nų bu­vo ap­skai­čiuo­ti grą­žin­ti 638 tūkst. pen­si­jų ga­vė­jų. Kol Sei­mas svars­tė, kaip tuos pa­ža­dus rei­kės pa­vers­ti rea­ly­be, ir su­kur­pė kom­pen­sa­vi­mo įsta­ty­mą, iki 2014 m. ge­gu­žės 22 d. mi­rė 167 tūkst. pen­si­jos ga­vė­jų. Taip vis kal­bė­da­mi apie kri­zės lie­ka­muo­sius reiš­ki­nius val­dan­tie­ji, priė­mę mi­nė­tą­jį įsta­ty­mą, su­tau­pė nei daug, nei ma­žai – 117 mln. li­tų, t.y. 34 mln. eu­rų. Sus­kirs­tę mi­ru­siuo­sius, užuo­t at­kū­rę tei­sin­gu­mą, mū­sų iš­min­tin­gie­ji po­li­ti­kai ėmė po­strin­gau­ti, kad da­bar ver­čiau pa­si­rū­pin­ti gy­vai­siais. Kie­no są­skai­ta, mi­ru­sių­jų?“ – re­to­riš­kai klau­sė P. Urb­šys.