Šiaulių miesto burmistras: „Tu tylėk! Aš tau duosiu į snukį!“

Šiau­lių mies­to bur­mist­ras: „Tu ty­lėk! Aš tau duo­siu į snu­kį!“

Prieš dve­jus me­tus iš­rin­kus di­džių­jų mies­tų me­rus tie­sio­giai, ti­kė­ta­si, kad sa­vi­val­dos rei­ka­lai pa­ge­rės, bus dau­giau de­mok­ra­ti­jos. At­ro­do, kad kai kur šios vil­tys pa­si­tei­sins, bet tik ne Šiau­liuo­se. Mies­to Sa­vi­val­dy­bė­je po­li­ti­nė pa­dė­tis lie­ka įtemp­ta jau daug mė­ne­sių, nors šiaip ne taip ir pa­vy­ko iš­veng­ti pir­ma­lai­kių rin­ki­mų. Vi­sai ne­se­niai Ta­ry­bos opo­zi­ci­ja ir me­ras vie­ni ki­tų at­žvil­giu „svai­dė žai­bus“, Ta­ry­ba ne­pat­vir­ti­no me­ro ata­skai­tos, ne­su­ta­ria­ma dėl vi­ce­me­ro. Gal čia kal­čiau­si di­džiu­liai pro­gra­mos „Ur­ban“ pi­ni­gai, ku­rie atei­na į Šiau­lius? Su­sik­los­čius to­kioms ap­lin­ky­bėms, ne­ju­čia ky­la klau­si­mas – ar ga­li bū­ti blo­giau? Spren­džiant iš mies­to sa­vi­val­dos is­to­ri­jos mo­der­niai­siais lai­kais, at­sa­ky­mas būtų – ga­li...

Jo­nas SI­REI­KA

ŠU do­cen­tas

Pa­ly­gin­ti neil­go­je Lie­tu­vos Res­pub­li­kos sa­vi­val­dos is­to­ri­jo­je, skai­čiuo­jan­čio­je ma­žiau nei pu­sę am­žiaus, bū­ta ir kur kas ašt­res­nių po­li­ti­kų su­si­kir­ti­mų. Be­je, Šiau­lių mies­tas čia tvir­tai pir­mau­ja. Apie vie­ną neei­li­nį konf­lik­tą mies­to Sa­vi­val­dy­bė­je – šis pa­sa­ko­ji­mas, ku­ris re­mia­si iš­li­ku­siais mies­to Ta­ry­bos po­sė­džio, įvy­ku­sio 1922 m. rugp­jū­čio 10 d., do­ku­men­tais, Kau­no gu­ber­ni­jos val­dy­bos do­ku­men­tais ir laik­raš­čio „Lie­tu­vos ži­nios“ 1922 m. pub­li­ka­ci­jo­mis.

Pir­mo­sios Lie­tu­vos Res­pub­li­kos lai­kais tre­čiuo­ju mies­to va­do­vu, ku­ris anuo­met va­din­tas mies­to gal­va ar­ba bur­mist­ru, dir­bo An­ta­nas Mik­še­vi­čius (1863 – po 1923). Ki­lęs iš su­len­kė­ju­sios ba­jo­rų šei­mos, aukš­tą­jį iš­si­la­vi­ni­mą jis tik­riau­siai įgi­jo tuo me­tu kles­tė­ju­sia­me Lvo­vo uni­ver­si­te­te, ta­po ag­ro­no­mu. Jo iš­ki­li­mas į mies­to val­džios vir­šū­nę ne­lai­ky­ti­nas at­si­tik­ti­nu­mu, nu­lem­tas il­ga­lai­kės vai­sin­gos eko­no­mi­nės ir vi­suo­me­ni­nės A. Mik­še­vi­čiaus veik­los.

Nuo XIX a. pa­bai­gos Mik­še­vi­čius pri­klau­sė Kau­no že­mės ūkio drau­gi­jos Šiau­lių sky­riui, ren­gu­siam, be ki­ta ko, gar­sią­sias že­mės ūkio pa­ro­das, o kai gra­fas Vla­di­mi­ras Zu­bo­vas su sa­vo ša­li­nin­kais, tarp ku­rių bu­vo ir A. Mik­še­vi­čius, įkū­rė že­mės ūkio reik­me­nų pre­ky­bos bend­ro­vę „Prog­re­sas“, ta­po jos val­dy­to­ju. Be to, A. Mik­še­vi­čiaus pa­var­dę ran­da­me Šiau­lių tar­pu­sa­vio kre­di­to bend­ro­vės ir Kau­no gu­ber­ni­jos vers­lo mo­kes­čio įstai­gos Šiau­lių pa­da­li­nio na­rių są­ra­še. Į pa­sta­rą­jį są­ra­šą bū­si­ma­sis po­li­ti­kas pa­te­ko su Kau­no gu­ber­na­to­riaus pri­ta­ri­mu. Prieš Pir­mą­jį pa­sau­li­nį ka­rą A. Mik­še­vi­čius bu­vo iš­rink­tas Šiau­lių mies­to ta­ry­bos, ku­ri tuo­met va­din­ta dū­ma, na­riu.

XX a. pra­džio­je, vyks­tant lie­tu­vių tau­ti­niam at­gi­mi­mui, A. Mik­še­vi­čius su­lie­tu­vė­jo, ta­čiau kaip pa­ro­dė vė­les­ni įvy­kiai, iš­lai­kė sim­pa­ti­jas len­kams ir Len­ki­jai. Mies­to ir ap­skri­ties or­ga­ni­za­ci­jo­se jis daug nu­vei­kė kaip ak­ty­vus ir ini­cia­ty­vus žmo­gus, ku­ris kar­tu su Vla­di­mi­ru Zu­bo­vu, Ka­zi­mie­ru Venc­laus­kiu, Sta­siu Lu­kaus­kiu, Vac­lo­vu Biels­kiu ir ki­tais to me­to švie­suo­liais stū­mė pro­vin­ci­jos mies­to ūkį ir vi­suo­me­nę pa­žan­gos kryp­ti­mi.

A. Mik­še­vi­čius bu­vo tarp tų vi­suo­me­ni­nin­kų ir kul­tū­ri­nin­kų, ku­rie 1900 m. įkū­rė Šiau­lių vie­šo­sios bib­lio­te­kos drau­gi­ją. Jis va­do­va­vo „Var­po“ drau­gi­jai, įsteig­tai 1908 m., tu­rin­čiai ypa­tin­gų nuo­pel­nų lie­tu­vy­bės ža­di­ni­mo ir lie­tu­vių kul­tū­ri­ni­mo ba­ruo­se.

Su­si­kū­rus Lie­tu­vos Res­pub­li­kai, 1920 m. ko­vo 28 d. A. Mik­še­vi­čius iš­ren­ka­mas į Šiau­lių mies­to ta­ry­bą, o rug­sė­jo 3 d. – mies­to val­dy­bos pir­mi­nin­ku (bur­mist­ru).

Mies­to val­dy­bai A. Mik­še­vi­čiui te­ko va­do­vau­ti po­ka­rio me­tais, esant di­de­liems sun­ku­mams, kai vie­toj dau­ge­lio mies­to sta­ti­nių riog­so­jo griu­vė­siai, gy­ven­to­jai bu­vo la­bai su­var­gę, o sa­vi­val­dy­bės pa­ja­mos men­kos (1922 m. rugp­jū­čio mė­ne­sį, at­li­kus re­vi­zi­ją, sa­vi­val­dy­bės ka­so­je ras­ta tik 55 674 auk­si­nai, la­bai ma­žos ver­tės lai­ki­ni pi­ni­gai).

Trin­tis tarp ne­par­ti­nio po­li­ti­ko, ne­tu­rė­ju­sio sa­vo frak­ci­jos pa­ra­mos, ir de­ši­nio­sios, krikš­čio­nių de­mok­ra­tų, dau­gu­mos pra­si­dė­jo 1922 m. pra­džio­je, tę­sė­si dau­giau kaip pu­sę me­tų ir bai­gė­si at­vi­ru konf­lik­tu mies­to ta­ry­bos po­sė­dy­je 1922 m. rugp­jū­čio 10 d.

At­ro­do, kad pir­mie­ji di­de­li ne­su­ta­ri­mai at­si­ra­do, kai bur­mist­ras mies­to ta­ry­bai su­kliu­dė priim­ti pro­tes­to re­zo­liu­ci­ją, prieš lie­tu­vių vi­suo­me­ni­nin­kų per­se­kio­ji­mus len­kų oku­puo­ta­me Vil­niaus kraš­te. Mat 1920 m. sau­sio mė­ne­sį suim­ta 33 lie­tu­vių ir bal­ta­ru­sių vi­suo­me­nės vei­kė­jai, įskai­tant ir iš Šiau­lių kraš­to ki­lu­sį, vė­liau la­bai iš­gar­sė­ju­sį sa­vo dar­bais Tė­vy­nei, My­ko­lą Bir­žiš­ką, ku­rį ap­kal­ti­nus tė­vy­nės, t. y. Len­ki­jos, iš­da­vi­mu, pa­sta­ra­jam grė­sė net mir­ties baus­mė.

Tų pa­čių me­tų va­sa­rą ki­lo di­de­lis lie­tu­vių ne­pa­si­ten­ki­ni­mas dėl pla­nų mies­to gim­na­zi­jo­je įkur­ti pa­ra­le­li­nes kla­ses su len­kų dės­to­mą­ja kal­ba ar ne­tgi vi­du­ri­nę mo­kyk­lą su len­kų dės­to­mą­ja kal­ba. A. Mik­še­vi­čių įta­rė re­miant Šiau­lių len­kus, no­rin­tį mies­te įkur­ti len­kų švie­ti­mo drau­gi­ją „Os­wia­ta“, ku­ri la­bai ak­ty­viai vei­kė, tu­rė­jo sa­vo glo­bo­ja­mas pra­džios mo­kyk­las, Pa­ne­vė­žy­je.

De­ši­nių­jų pa­žiū­rų po­li­ti­kų kont­ro­liuo­ja­mo­je mies­to ta­ry­bo­je su­si­da­rė nuo­mo­nė, kad bur­mist­ras ne­pat­rio­tiš­kas, ne­lo­ja­lus Lie­tu­vos Res­pub­li­kai. Ta­ry­bos dau­gu­mos kant­ry­bė trū­ko, kai sa­vi­val­dy­bė­je, gir­dint Ta­ry­bos pir­mi­nin­kui La­ba­naus­kui ir Juo­zui Or­lau­kiui, ne­par­ti­nis, bet anks­čiau pri­klau­sęs Lie­tu­vos so­cial­de­mok­ra­tų par­ti­jai, bur­mist­ras, bū­da­mas la­bai su­py­kęs dėl Lie­tu­vos vy­riau­sy­bės, ku­rią su­da­rė krikš­čio­nys de­mok­ra­tai, po­li­ti­kos, pa­reiš­kė: „Kau­ne sė­di mul­kiai be­gal­viai“.

Bur­mist­ro prie­ši­nin­kai, t. y. krikš­čio­nys de­mok­ra­tai ir jų ša­li­nin­kai, nu­ta­rė nau­ja­me ta­ry­bos po­sė­dy­je skelb­ti bur­mist­rui ne­pa­si­ti­kė­ji­mą. 1922 m. rugp­jū­čio 10 d. taip ir ban­dy­ta for­mu­luo­ti pa­grin­di­nį klau­si­mą, bet bur­mist­rui už­pro­tes­ta­vus, kad Sa­vi­val­dy­bių įsta­ty­mas to ne­nu­ma­to, klau­si­mo for­mu­luo­tė pa­keis­ta taip: „Ne­pap­ras­ti pa­klau­si­mai bur­mist­rui A. Mik­še­vi­čiui apie jo dar­ba­vi­mą­si“.

Kal­bė­jęs sa­vo frak­ci­jos var­du krikš­čio­nis de­mok­ra­tas, pra­džios mo­kyk­lų ins­pek­to­rius Ka­zys Ubei­ka, mies­to gal­vą dėl jo kaip bur­mist­ro veik­los api­bė­rė kal­ti­ni­mais, ku­rie A. Mik­še­vi­čiui dar ca­rų lai­kais gar­sė­ju­siu sa­vo kul­tū­rin­gu­mu, tak­tu, ge­bė­ji­mu bend­rau­ti su val­džia, su­kė­lė šo­ką.

Kai svars­to­mo klau­si­mo pa­bai­go­je K. Ubei­ka pa­pra­šė „pa­sku­ti­nio“ žo­džio ir jį ga­vęs tę­sė ašt­rią bur­mist­ro veik­los kri­ti­ką, A. Mik­še­vi­čiaus ner­vai neiš­lai­kė. Įsi­karš­čia­vęs bur­mist­ras su­šu­ko: „Tu ty­lėk! Aš tau duo­siu į snu­kį! Tik ne čia aš tau duo­siu, bet ki­toj vie­toj“. Ka­dan­gi ora­to­rius ne­si­lio­vė kal­bė­jęs, tai bur­mist­ras ne­be­su­si­val­dė ir pri­puo­lęs prie K. Ubei­kos, dro­žė ran­ka jam į vei­dą.

Nusk­riaus­ta­sis ne­pa­si­me­tė, leng­vai stum­te­lė­jo bur­mist­rą nuo sa­vęs ir at­gal ne­da­vė. Sa­lė­je ki­lo triukš­mas ir pa­si­pik­ti­ni­mas, kai ku­rie ta­ry­bos na­riai bu­vo be­puo­lą bur­mist­rą muš­ti, bet si­tua­ci­ją pa­leng­vi­no šal­tak­rau­jiš­kas nu­ken­tė­ju­sy­sis, ku­ris su­stab­dė sa­vo įsi­karš­čia­vu­sius ko­le­gas sa­ky­da­mas: „Vy­rai, jo ne­lies­kit! Aš jam do­va­no­ju!“

Bur­mist­ras su­pra­to, kad to­les­nis jo kaip val­dy­bos pir­mi­nin­ko dar­bas yra neį­ma­no­mas, to­dėl pa­ra­šė ir ta­ry­bai įtei­kė pra­šy­mą dėl at­lei­di­mo iš uži­ma­mų pa­rei­gų.

Sa­vo pra­šy­me A. Mik­še­vi­čius ra­šo: „Ka­dan­gi iš tri­jų pa­sku­ti­nių Ta­ry­bos po­sė­džių paaiš­kė­jo, kad ma­no su­pra­ti­mas tai­syk­lių ele­men­ta­riš­kos eti­kos ir kul­tū­riš­ko pa­siel­gi­mo ne­su­tin­ka su rim­tos dau­gu­mos Ta­ry­bos na­rių su­pra­ti­mais, ir iš tos prie­žas­ties išei­na daug ne­pro­duk­tin­gų gin­čų ir ne­su­sip­ra­ti­mų, ir kad prie to­kių są­ly­gų dar­bas ma­no Mies­to val­dy­bo­je ne­ga­li bū­ti nau­din­gu, pra­šau Šiau­lių mies­to Ta­ry­bos at­leis­ti ma­ne nuo Mies­to val­dy­bos pir­mi­nin­ko pa­rei­gų“.

Kaip ma­to­me, bur­mist­ras pa­siel­gė kaip įpras­ta po­li­ti­kams. Nors prie­žas­tys, nu­lė­mu­sios mies­to val­dy­bos pir­mi­nin­ko žlu­gi­mą – po­li­ti­nio po­bū­džio, ir jis pa­ts šiurkščiai pa­žei­dė eti­kos prin­ci­pus, sa­vo at­si­sta­ty­di­ni­mą A. Mik­še­vi­čius grin­dė tik anks­tes­niais ne­su­ta­ri­mais su ta­ry­bos na­riais dėl skir­tin­go eti­kos tai­syk­lių su­pra­ti­mo ir tai­ky­mo.

Mies­to ta­ry­ba A. Mik­še­vi­čių at­lei­do iš bur­mist­ro pa­rei­gų, lai­ki­nuo­ju val­dy­bos pir­mi­nin­ku pa­sky­rė vi­ce­bur­mist­rą Alek­sand­rą Šerkš­nį. Spe­cia­lia re­zo­liu­ci­ja ta­ry­ba pa­reiš­kė K. Ubei­kai „nuo­šir­džios užuo­jau­tos“...

Vis­gi ne­si­no­rė­tų už­baig­ti šio ne­pap­ras­to įvy­kio mo­der­nio­sios Lie­tu­vos sa­vi­val­dos is­to­ri­jo­je vien A. Mik­še­vi­čiaus, kaip po­li­ti­ko, pa­smer­ki­mu dėl jo ne­tin­ka­mo poel­gio mies­to ta­ry­bos po­sė­džio me­tu, nes šis žmo­gus daug nu­si­pel­nė mū­sų mies­tui bei kraš­tui, pri­klau­sė XIX a. pa­bai­gos – XX a. pra­džios mies­to eli­tui. O mies­to val­džiai no­rė­čiau pa­lin­kė­ti su­ta­ri­mo, komp­ro­mi­sų, kad ne­bū­tų priei­ta iki pa­na­šių da­ly­kų.

Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jaus nuo­tr.

Vi­suo­me­nės vei­kė­jas Šiau­lių mies­to bur­mist­ras (1920–1922) An­ta­nas Mik­še­vi­čius. Fo­tog­ra­fas ne­ži­no­mas. XX a. I p.

Šiau­lių kul­tū­ros drau­gi­jos „Var­pas“ na­riai ir ar­tis­tai po spek­tak­lio „In­te­li­gen­tai“ mies­to par­ke 1909 me­tais. Tre­čio­je ei­lė­je tre­čias iš kai­rės sto­vi „Var­po“ val­dy­bos pir­mi­nin­kas An­ta­nas Mik­še­vi­čius. Fo­tog­ra­fas B. Za­tors­kis. Šiau­liai, 1909 m.