Šįkart jie nusitaikė į kūną ir sielą

Šį­kart jie nu­si­tai­kė į kū­ną ir sie­lą

Rū­ta Vai­nie­nė

Ge­rai sa­ko­ma, kad įsė­dus į val­diš­ką li­mu­zi­ną, vaiz­das pro jo lan­gą vi­siš­kai pa­si­kei­čia. Pa­to­giai įsi­tai­sius ga­li­nė­je sė­dy­nė­je, ne vi­siems, bet tik­rai daž­nam iš val­džios ima at­ro­dy­ti, kad pa­sau­lis tu­ri bū­ti su­rė­dy­tas pa­gal juos. Gra­žus, ro­ži­nis, minkš­tas ir pū­kuo­tas pa­sau­lis pa­gal Ra­mū­ną, ar­ba Ag­nę, ar­ba Au­re­li­jų – var­dai čia, be­je, vi­sai ne­svar­bu. Trum­piau­sias ke­lias į to­kį pa­sau­lį juk da­bar yra ta­vo ran­ko­se. Tai – įsta­ty­mas ir jo ga­lia vis­ką už­draus­ti. O už­drau­dus – pri­žiū­rė­ti ir baus­ti.

Šį­kart esan­tiems val­džio­je la­bai pa­rū­po pa­ts žmo­gus. Ne tiek vers­lo są­ly­gos, ne tiek mo­kes­čiai, ne tiek so­cia­li­nė ap­lin­ka, kiek pa­ts žmo­gus ir jo as­me­ni­nis gy­ve­ni­mas, jo kū­nas ir jo sie­la.

Kiek pa­me­nu, vis­kas pra­si­dė­jo nuo emb­rio­nų. Šiek tiek pa­mo­ky­ti ge­ne­ti­kos, po­li­ti­kai įsta­ty­mu ėmė aiš­kin­ti me­di­kams, kaip gy­dy­ti ne­vai­sin­gu­mo li­gą. O šios bė­dos pa­lies­tiems žmo­nėms jie įsta­ty­mu no­rė­jo išaiš­kin­ti, koks vie­nin­te­lis el­ge­sys yra mo­ra­lus, ir tik to­kį vie­nin­te­lį el­ge­sį jiems leis­ti.

Po to jie ėmė­si žmo­gaus bur­nos. Jiems ta­po la­bai svar­bu vis­kas, ką žmo­gus į ją de­da ir ka­da jis tai da­ro. Už su­kti­nę – ka­lė­ji­mas. Al­ko­ho­lis – pa­gal su­griež­tin­tas va­lan­das ir am­žių. Šį kar­tą rū­pi ne „bam­ba­li­niai“ var­to­to­jai, ir ne jų gy­dy­mas, bet vi­si ki­ti, kiek­vie­nas žmo­gus. Nes žmo­gus iš li­mu­zi­no ėmė­si kur­ti pa­sau­lį pa­gal sa­ve. Išp­lė­šy­ti net žur­na­lai – kad ne­bū­tų jo­kio, net akių, kon­tak­to. Da­bar bus im­ta­si ta­ba­ko – rū­ky­ti grei­tai ga­lė­si tik „po kald­ra“. Kad neiš­duo­tų tik­rų­jų in­ten­ci­jų, tai pa­tei­kia kaip kil­nią ko­vą už svei­ką gy­ven­se­ną.

Kliu­vo ir cuk­rui. Tie­sa, čia kol kas ei­na­ma švel­niuo­ju ke­liu – ta­rian­tis su ga­min­to­jais, kad šie ma­žin­tų cuk­raus kie­kį ga­mi­niuo­se. O štai ser­gan­tiems žmo­nėms pa­si­se­kė ma­žiau. Jie ne­be­ga­li rink­tis kom­pen­suo­ja­mo­jo vais­to. Jie pri­va­lo im­ti pi­giau­sią, nes žmo­gus iš li­mu­zi­no gal­vo­ja, kad ser­gan­ty­sis no­ri ma­žes­nės prie­mo­kos už vais­tą. O jei jis no­ri ge­res­nio vais­to po­vei­kio? Jei žmo­gus su­tin­ka pri­mo­kė­ti dau­giau? Vals­ty­bei juk dėl to jo­kio skir­tu­mo – vals­ty­bė kom­pen­suo­ja vie­no­dą su­mą. Ne, ne­ga­li­ma, nes šį­kart žmo­gui iš li­mu­zi­no pa­rū­pai pa­ts tu, ta­vo kū­nas, ir ta­vo sie­la. Kad neiš­duo­tų tik­rų­jų in­ten­ci­jų, tai pa­tei­kia kaip ko­vą su go­džiais far­ma­ci­nin­kais.

Ta­da jiems pa­rū­po, o kuo gi ren­gia­si mū­sų vai­kai, ir pri­siu­vo jiems ne­va tai tau­ti­nių kos­tiu­mų. Dar jiems pa­rū­po, ko­kia in­for­ma­ci­ja pa­sie­kia mū­sų au­sis. Ir ta­da jie no­rė­jo nu­sta­ty­ti ge­rų ir blo­gų nau­jie­nų san­ty­kį ži­niask­lai­do­je. Bet su­si­zgri­bo – tas ke­lias yra sun­kus, bet yra ir leng­ves­nis. Ta­da jie su­da­rė ko­mi­si­ją, ku­ri ty­ri­nės na­cio­na­li­nį trans­liuo­to­ją. Kad neiš­duo­tų tik­rų­jų in­ten­ci­jų, vaiz­duo­ja, kad ieš­ko iš­skir­ti­nai tik skaid­ru­mo ir tik fi­nan­suo­se.

Jie tik­rai nu­si­tai­kė ir į mū­sų lū­pas. Jiems la­bai ne­pa­ti­ko tie­sa klou­no vei­du. Pa­si­ro­do, nuo tie­sos ga­li­ma grei­tai ir leng­vai at­pras­ti. Pas­lau­gūs li­mu­zi­no vai­ruo­to­jai, link­čio­jan­tys pa­dė­jė­jai, jaus­min­gi spau­dos at­sto­vai ir iš­ti­ki­mi par­tie­čiai tam la­bai pa­de­da. Sa­vęs ta­da jau ne­be­ma­to, to­dėl ra­mia są­ži­ne ga­li pa­siū­ly­ti nu­si­dė­vė­ji­mą skai­čiuo­ti že­mei, fo­tog­ra­fuo­tis prie ka­po, bū­ti gre­ta gre­tos, su­ktis pil­ko­jo­je vers­lo zo­no­je ir dar daug ki­tų da­ly­kų. Nes da­bar jie už­siė­mę to­bu­lo žmo­gaus kū­ri­mu, o tai – jau aukš­čiau nei dan­gus.

Kaž­kur tarp ei­lu­čių vis tik kir­ba klau­si­mas, o tai ku­rios in­ten­ci­jos vis tik čia yra tik­ro­sios? Ar šie mi­sio­nie­riai yra nuo­šir­dūs, ar vis tik yra dar kaž­kas, ką mums no­ri­ma do­va­no­ti, o grei­čiau jau – atim­ti – jų ran­ko­mis – vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­čio pro­ga? Dar daug kas nuo mū­sų lie­ka už­deng­ta, bet nea­be­jo­ju – il­gai­niui taps ži­no­ma, net ir tiems, ku­rie to­bu­lo žmo­gaus kū­rė­jams vis dar plo­ja ka­tu­čių.