Šimtametis labiausiai mėgsta skaityti

Šim­ta­me­tis la­biau­siai mėgs­ta skai­ty­ti

Praė­ju­sį rugp­jū­tį Var­pu­tė­nuo­se (Šiau­lių r.) gy­ve­nan­tis Juo­zas Na­vic­kas at­šven­tė šim­to me­tų ju­bi­lie­jų. Bu­vo gra­žiai pa­gerb­tas vai­kų ir ar­ti­mų­jų, bend­ruo­me­nės.

„Esu vy­riau­sias Var­pu­tė­nuo­se“, – šyp­so­jo­si pui­kios at­min­ties, ga­na ne­pras­tos svei­ka­tos il­gaam­žis, tvir­tin­da­mas, jog per gy­ve­ni­mą la­biau­siai troš­ko moks­lo, mė­go ir te­be­mėgs­ta skai­ty­ti.

Da­lia KAR­PA­VI­ČIE­NĖ

daliak@skrastas.lt

„Va­je­tau, kiek vis­ko bu­vo per gy­ve­ni­mą!“

Var­pu­tė­niš­kio Juo­zo Na­vic­ko so­dy­bos kie­me iš­di­džiai plaiks­to­si tris­pal­vė, o vi­du­je, ant kam­ba­rio sie­nų – Vy­tau­to Di­džio­jo, Vy­tau­to Lands­ber­gio, An­ta­no Sme­to­nos, Alek­sand­ro Stul­gins­kio, Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus įrė­min­ti po­rtre­tai. Ir Vy­tis.

„Va­je­tau, kiek vis­ko bu­vo per gy­ve­ni­mą! O ši­tie štai – man kaip šei­mos na­riai vi­sam lai­kui“, – ro­dė. Vos 14 me­tų bū­da­mas, Juo­zas Na­vic­kas į Šau­lių są­jun­gą įsto­jo, bu­vo iš­rink­tas iž­di­nin­ku. Pat­rio­tiš­kai, tau­tiš­kai nu­si­tei­kęs gy­ve­no vi­są šimt­me­tį, vai­kus auk­lė­jo, ir da­bar taip gy­ve­na.

J. Na­vic­kas – vie­ti­nis, var­pu­tė­niš­kis, jau per­ko­pęs sa­vą­jį šimt­me­tį, vy­riau­sias kai­mo gy­ven­to­jas. La­biau­siai nuo ma­žu­mės po­nas Juo­zas sa­kė troš­kęs moks­lo. To­dėl ir mo­kė­si. Pir­miau­sia – Šau­kė­nų že­mės ūkio mo­kyk­lo­je – ag­ro­no­mi­jos, bi­ti­nin­ka­vi­mo, dar­ži­nin­kys­tės, so­di­nin­kys­tės, gy­vu­lių au­gi­ni­mo, ku­li­na­ri­jos. La­bai, jo įsi­ti­ki­ni­mu, rei­ka­lin­gų ir nau­din­gų da­ly­kų.

Tar­nau­da­mas Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė­je, Juo­zas Na­vic­kas įgi­jo bu­hal­te­rio spe­cia­ly­bę, ku­ri, jam la­bai vi­suo­se gy­ve­ni­mo eta­puo­se pra­ver­tu­sią. Bu­hal­te­ria­vo J. Na­vic­kas net 46 me­tus. Ka­dan­gi la­bai ge­rais ir ge­rais pa­žy­miais bai­gė Au­to­ke­lių mo­ko­mą­jį kom­bi­na­tą ir ta­po ke­lių meist­ru, nu­spren­dęs, jog rei­kia dau­giau ju­dė­ti, įsi­dar­bi­no prie ke­lių. Ten dar 17 me­tų dir­bo, jau ir pen­si­jo­je bū­da­mas.

„Man be­dir­bant pa­klo­tas as­fal­tas nuo Ra­mu­čių, pro Var­pu­tė­nus iki Kur­šė­nų. Ki­tur pa­na­šiu lai­ku klo­ti ke­liai jau su­griu­vę, o šis – pui­kiau­siai tar­nau­ja iki šiol“, – di­džiuo­da­ma­sis pa­sa­ko­jo.

Šim­ta­me­tis ro­dė įgy­tas spe­cia­ly­bes pa­tvir­ti­nan­čius, iki šių die­nų iš­sau­go­tus pa­žy­mė­ji­mus.

No­rė­jo, kad ir vai­kai bū­tų mo­ky­ti

Juo­zui Na­vic­kui li­ki­mas lė­mė du kar­tus kur­ti šei­mą. Su pir­mą­ją žmo­na Kris­ti­na iš­gy­ve­no tre­jus me­tus. Bet jau­na mo­te­ris, 1940 me­tų va­sa­rį pa­gim­džiu­si sū­nų, tų pa­čių me­tų ba­lan­dį mi­rė.

Su ant­rą­ja žmo­na Ju­li­ja su­si­tuo­kęs 1946 me­tų ge­gu­žę, Juo­zas Na­vic­kas su­lau­kė ke­tu­rių vai­kų, drau­ge at­šven­tė dei­man­ti­nes ves­tu­ves. Nuo 2008-ųjų – naš­lau­ja.

„La­bai džiau­giuo­si, jog vi­si pen­ki vai­kai – Ze­no­nas, Juo­zas, Kris­ti­na, Sta­nis­la­va, Alek­sand­ra – bai­gė aukš­tuo­sius moks­lus, yra ma­te­ma­ti­kos, gam­tos-fi­zi­kos, che­mi­jos moks­lų dak­ta­rai, pro­fe­so­riai, da­bar jau pen­si­nin­kai. Moks­lams ga­būs ir sep­ty­ni anū­kai, ir proa­nū­kiai. Ge­nai, ne ki­taip“, – įsi­ti­ki­nęs Juo­zas Na­vic­kas.

Skai­to kiek­vie­ną die­ną

Di­džiau­sias Juo­zo Na­vic­ko po­mė­gis – skai­ty­mas.

Skai­ty­ti iš­mo­kęs pen­ke­rių, su kny­go­mis, laik­raš­čiais ne­si­ski­ria iki šio­lei. Skai­to kiek­vie­ną die­ną. Laik­raš­čių krū­ve­lė dai­liai su­dė­ta ant so­fos.

„Skai­to­ho­li­kas esu, ne ki­taip. Ačiū Die­vui, kad dar ge­rai ma­tau, ga­liu ir be aki­nių skai­ty­ti“, – džiau­gė­si.

So­viet­me­čiu Juo­zas Na­vic­kas pre­nu­me­ruo­da­vo ma­žiau­siai po de­šimt lei­di­nių ir dėl dar­bo. Mat Pa­ven­čių cuk­raus fab­ri­ke 1948 me­tais dir­bo ag­roinst­ruk­to­riu­mi, su ka­riš­ku au­to­mo­bi­liu va­ži­nė­da­vo po įvai­rias vie­to­ves, mo­ky­da­mas cuk­ri­nius run­ke­lius au­gin­ti. Nea­ki­vaiz­di­niu bū­du J. Na­vic­kas bu­vo įgi­jęs tei­sę vai­ruo­ti, dar ir vi­du­ri­nę mo­kyk­lą bai­gęs.

„Per gy­ve­ni­mą laik­raš­čių ko­kią to­ną esu pri­kau­pęs, gal ka­da anū­kai, proa­nū­kiai pa­skai­tys“, – sa­kė.

Au­to­rės nuo­tr.

Šim­tą me­tų per­ko­pęs Juo­zas Na­vic­kas iš Var­pu­tė­nų iki šių die­nų la­biau­siai mėgs­ta skai­ty­ti. „Skai­tau ir skai­tau“, – sa­kė.