„Snoro“ komisijos šnipštas

„Snoro“ komisijos šnipštas

Rytas STASELIS

Padėtį bankrutuojančiame banke „Snoras“ tiriančios laikinosios Seimo komisijos pirmininkas Valentinas Mazuronis trečiadienį prieš TV kamerų šviesas sakė: „Mes nenagrinėjome galimai nusikalstamos buvusių akcininkų veiklos“.

Nuostabu: o ką tada tyrė? Pasiklausius p. Mazuronio pareiškimų, galima susidaryti įspūdį, kad parlamentarai tyrė visų pirma Lietuvos banko (LB) vykdomą šalyje veikiančių komercinių bankų priežiūrą, jos efektyvumą, taip pat LB ir Vyriausybės veiksmus pernai lapkritį „Snorą“ nacionalizuojant, dar šiek tiek vėliau – skelbiant banko bankrotą.

Nesueina galai: kaip galima vertinti komercinių bankų priežiūros institutą apskritai, taip pat atsakingų įstaigų priimtus sprendimus dėl konkretaus banko nacionalizavimo ir bankroto neištyrus, kas tame banke vyko.

Tačiau p. Mazuronio teigimu, laikinajai komisijai arba tik jam pačiam tapo aišku, kad „LB veiksmai, ypatingai perimant akcijas visuomenės interesams ir skelbiant bankrotą, buvo ir skuboti, ir nepakankamai motyvuoti. (...) Žmonės, kurie priiminėjo sprendimus, vadovavosi medžiaga arba informacija, kuri, mūsų nuomone, nebuvo pakankama. Arba bent jau nebuvo pateikta komisijai.“

Birželio 1 dieną turėtų paaiškėti, ar taip atrodo visai komisijai ar tik jos pirmininkui: tik tada, iš tyrimo medžiagos išėmus konfidencialumo grifu pažymėtus dokumentus, įdėmiau ją „pamėsinėti“ galės daugiau žmonių, taip pat ir žiniasklaida.

Tačiau šiandien maga teikti keletą pamatinių prielaidų, kad audringai prieš keletą mėnesių pradėta dar vienos Seimo laikinosios tyrimo komisijos veikla prognozuojamai baigėsi visišku šnipštu. Arba beveik visišku.

Tikėkimės, kad bent jau ligi 2009 metų pas mus vyravusią LB komercinių bankų priežiūros imitaciją p. Mazuronio komisija turėjo galimybių įvertinti ištyrusi išsamiau (aš dėl to abejoju, tačiau tebūnie...).

Prognozuoti komisijos darbo fiasco buvo nesunku dėl visai nesudėtingų priežasčių. Viena vertus, reikšmingų politinių taškų prieš rinkimus šios komisijos inciatoriai galėjo užsidirbti vieninteliu atveju, užsibrėždami maksimalią užduotį: atsakyti į klausimą – kas „nudžiovė“ po banko bankroto prie jo skyrių išsirikiavusių žmonių pinigus.

Kadangi, kaip sako prof. Vytautas Landsbergis, ir arkliui dar pačioje proceso pradžioje buvo aišku, kad toks iššūkis parlamentarams akivaizdžiai per sprangus dėl objektyvių ir subjektyvių veiksnių (nebaigtas prokuratūros tyrimas, bylinėjimosi su buvusiais akcininkais procesas, kol kas neįvykdyta jų ekstradicija, ne paskutinė vieta – menki intelektiniai ir organizaciniai resursai, kuriuos galėjo pasitelkti komisija), tyrimo sumanytojai išsikėlė pačius banaliausius uždavinius. Todėl tai, ką šiandien sako p. Mazuronis, nesunku buvo prognozuoti prieš keletą mėnesių.

Apibrėžiant trumpai: didžiausi kaltininkai – LB valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas, kaip visada – premjeras Andrius Kubilius. O didžiausia jų kaltė yra ryžtingai priimti sprendimai, taip pat „už milžiniškus pinigus“ pasamdyti užsieniečiai bankroto administratoriai.

Viešųjų ryšių praktikos požiūriu, galima rašyti aštuntunką: eilėse įstrigusiems pensininkams, ieškantiems galimybių atgauti „indėlių sertifikatus“ tokie kaltininkai-taikiniai aiškūs, lengvai suprantami ir nesunkiai pasiekiami.

Tačiau politinių taškų požiūriu – tai tarsi visiškas nulis. Viena vertus, eilėse stovintys indėlininkai šias tiesas jau seniai žino ("kaltas Kubilius, Vasiliauskas, etc."), nes jos buvo jiems aiškios gerokai prieš „Snoro“ bankrotą.

Kitaip tariant, tie rinkėjai, kurie dėl visų savo bėdų (pvz., kad tualete nėra atitinkamo popieriaus) kaltina Kubilių, už dabartinę valdžią vargu ar balsuos nepriklausomai nuo parlamentinių tyrimų. Tačiau dėl jų nebūtinai padaugės p. Mazuronio ir jo atstobaujamos partijos šalininkų.

Galėjo būti atvirkščiai, jeigu „Snoro“ istorijos tyrėjai nebūtų pristigę kantrybės. Jeigu būtų išsikėlę jau minėtą esminį šios istorijos klausimą: kur dingo žmonių „Snoro“ pinigai, ir būtų jį tyrinėję kantriai ir atsakingai. Galbūt net iki rudens.

Dabar gi yra visiškai aišku, kad jokių iš kojų verčiančių tyrimo sensacijų, o juo labiau atsakymų apie piliečių pinigus komisija nebeatskleis. Jeigu jos nariai turėtų bent kažką apčiuopiamo, veik garantuotai būtų „neišturėję“ ir žiniasklaidai būtų išplepėję. O kadangi tyrimo sensacijų veik garantuotai nebebus, jokių rimtesnių politinių įtakų bei politinio kapitalo niekas iš to neturės.

O tai reiškia itin banalias išvadas: Seimo laikinoji tyrimo komisija dėl Lietuvos Respublikoje veikiančių komercinių bankų priežiūros efektyvumo ir situacijos bankrutuojančioje akcinėje bendrovėje banke „Snoras“ išsiaiškinimo (čia oficialus jos pavadinimas) buvo visiškai neprasmingas užsiėmimas visom be išimties prasmėm.