SOSTAS – PAVOJINGAS DAIKTAS

SOS­TAS – PA­VO­JIN­GAS DAIK­TAS

Vilius PURONAS

Ant Ka­lė­dų din­go snie­gas

Ir lau­ke at­ši­lo,

Gal to­dėl, kad me­ro sos­tas

Ne­se­niai įski­lo...

Ap­si­niau­kę drėg­nos mig­los,

Sau­lės mies­tą glos­to,

De­pu­ta­tų tvir­tos no­sys

Mies­to orą uos­to.

Jis – šva­res­nis, nes ne­li­ks

Bi­vai­nio ir Do­mo...

Iš­sisp­ren­dė ši pro­ble­ma

Tai­kiai, be ato­mo.

Ka­bi­ne­tuo­se iš­ny­ks

Jų vei­dai „ma­lo­nūs“,

Mies­to met­raš­ty­je liks jie

Nie­kam neį­do­mūs...

Juk ne vie­nas iš rin­kė­jų

Val­džios mū­rą plū­do:

„Tai dėl me­ro ir jo kli­kos,

Mies­tas virs­ta šū..!“

Lip­dė, ver­tė, sta­tė, grio­vė

gru­pe­lė „cheb­ran­tų“.

Kol ak­la­vie­tę priė­jo –

„Ko­šę“ nu­ste­ken­tą.

„Spe­cia­lis­tų“, „ko­mu­nis­tų“ –

Vis­ko pri­mai­šy­ta,

Gi „at­sto­vų nuo jau­ni­mo“

Dar­bų ne­ma­ty­ti...

Val­džio­je – su­ski­lus gel­da,

Min­tys gal­vas ge­lia:

Kaip pri­kel­ti mū­sų mies­tą,

Švie­są jo ir ga­lią?..

.................................

Pa­vo­jin­ga būt tei­siu,

Kai va­do­vas klys­ta,

Pa­vo­jin­ga ir mė­gė­jui

Į val­džią pra­lįs­ti.

Sos­tas – pa­vo­jin­gas daik­tas,

Di­di­na, kaip stik­las,

Nes iš­di­din­tas nykš­tu­kas

Ma­to­si tu­pyk­loj.