
Naujausios
Apie Šiaulių dramos teatro spektaklį „Mindaugas“
Spektaklis – „aborigenams“
Algimantas KAČIUŠKA
Man tapyboje, skulptūroje, fotografijoje, kine, gal kiek mažiau teatre ar operoje (bet čia – irgi) tikrai patinka modernūs kūriniai (pvz., laukiu nesulaukiu, kol bus atidarytas MO muziejus Vilniuje – didelė pagarba Danguolei ir Viktorui Butkams). Bet tie, kurie „pagauna“, kuriuose yra kažkoks naujumas (aišku, ne Šiaulių mastu), pagaliau, jeigu net nepatinka – matosi autoriaus talentas, ir pan.
Valstybinio Šiaulių dramos teatro premjerinį spektaklį „Mindaugas“ mačiau rugsėjo 28 dieną. Apie spektaklį buvau skaitęs keletą tekstų, ėjau nusiteikęs, kad tai bus modernus, šiuolaikiškas spektaklis.
Deja, labai nuvylė tiek spektaklio estetika, tiek turinys. Mano nuomone, šis spektaklis – tuščias. Scenos ir kitokių techninių galimybių (beje, jau nebelabai ir naujų) demonstravimas, nevykusi pantomima ir mokyklinio teatro lygio deklamavimas. Režisieriaus iš užsienio spektaklis „aborigenams“ ir kažkokios „trečiojo pasaulio“ šalies tautai su panieka jos kultūrai, istorijai (geriausiu atveju – su jos nesupratimu). Pajutus dalies mūsų tautiečių nepilnavertiškumo kompleksą ir pataikavimą kūrėjams – užsieniečiams.
Jeigu čia parodija – tai labai nevykusi. Jeigu čia „politinių įvykių aktualizavimas“ (beje, gana pigus ir nevykęs), tai kodėl tam buvo būtinas J.Marcinkevičius ir Mindaugas?
Jeigu čia provokacija, tai, atleiskit, man tokių „provokacijų dėl provokacijų“ nereikia (tokiomis „provokacijomis“ pas mus dažnai dangstosi nevykę arba pradedantys kūrėjai. Labai patogu – jeigu kūrinys nepavyko arba, paprasčiausiai, neturi talento – sakyk: čia gi provokacija. Ir „būsi išganytas“, ir jokios atsakomybės). Gaila aktorių, gaila spektaklį „tempiančio“ Juozo Bindoko.
Gal tik detalė, bet labai nemaloniai nuteikė už nugaros, 7 eilėje, sėdinčio spektaklio režisieriaus nuolatinis, garsus kikenimas (suprask: „aborigenai – čia visi pradėkite juoktis") spektaklio metu (visai žiūrovų salei tylint).
Man neįdomu žiūrėti spektaklį vien todėl, kad jo režisieriui ir „lygiaverčiam su J.Marcinkevičiumi spektaklio teksto autoriui“ Nikolas Darnstädt tik 24 metai, kad jis tik praeitais metais baigė režisūros studijas, kad visa jo „komanda“ iš Vokietijos yra labai jauna.
Iš esmės neįdomu ir tai, kad, kaip teigia teatro atstovai, spektaklis buvo statomas pasiaukojančiai, teatro rekonstrukcijos metu dulkėse ir t.t. (ar jiems įdomu, kokiomis sąlygomis buvo sukurta kokia nors pigi kiniška prekė, kurią jie įsigijo parduotuvėje?).
Neįdomu ir tai, kad galbūt reikėjo „įsisavinti“ kažkokias dotacijas.
Suprantu, kad dabar daug kur mene, politikoje ir pan. dažnai, deja, svarbiau ne „galutinis produktas“, bet viešieji ryšiai. Šio spektaklio „viešieji ryšiai“, atrodo – aukštumoje, bet netikiu, kad jie spektakliui garantuos bent kiek ilgesnę sėkmę.
Naują Valstybinio Šiaulių dramos teatro vadovybę galima pasveikinti su drąsa, gal ateityje drąsa ir duos gerų rezultatų, bet šiuo atveju išėjo kitaip.
Taip jau yra buvę po nevykusių mūsų miesto teatro spektaklių: mėnesių mėnesiais neprisiverti – tiesiog emociškai neprisiverti – eiti į Šiaulių teatrą. Šį kartą dar šiek tiek daugiau – po šio spektaklio jaučiausi savotiškai įžeistas, gal net pažemintas.
Internetininkų komentarai
(„Kodėl sudeginot Rūpintojėlį?!“, „Šiaulių kraštas“, 2018 10 04.)
***
Puikūs pastebėjimai. Čia nebėr Lietuvos, spektaklis skirtas eksportui į festivalius, kur niekam niekas neaišku, bet smagu. Vadintis jis gali tiek Mindaugu, tiek Kūlgrinda, tiek Kalnapiliu. Nuo to niekas nesikeis, nes spektaklis jokios idėjos neturi. Jis turi fragmentus, iš kurių lipina riksmus ir gimnastiką. Dar turi asmenukes. O to nereikia suprasti ir aiškintis. Tai tiesiog tūsas. Nesutinku tik su vienu – kad tos keistos raguotos būtybės – lyg ateiviai, lyg indėnai... Mano galva – nei viena, nei kita. LIETUVIAI – GALVIJAI. Kanopėtieji skeltanagiai. Ir kokia čia ta jų valstybė, kokia karalystė ir kokia čia ta jų laisvė? Padavei „mobiliaką“ – ir gana, ir laksto laimingas po grimerines, kaip indėnas su stiklo karoliais. Nes jis – viso labo GALVIJAS, kurio vieta aptvare, ganykloje. Taip Lietuvos istorija atrodo vokiečių režisieriaus akimis (mano nuomone).
Beje, reklamoje buvo teigta, kad šiame spektaklyje jaunimas gaus atsakymą į klausimą, kurį bijojo (?!) užduoti savo lietuvių kalbos mokytojai. Tai ko tie mokiniai bijo paklausti? Ar karalienė Morta buvo transvestitas? Bijau, kad toks klausimas vaikams dar nebuvo kilęs. Dabar jau bus.
***
Tiek valdžios spektaklyje dar nėra buvę. Režisierius ko gero Ruokio sesers bičas gavo darbelio... Kuršėnų tautodailininkas atnešė kažkokį nudrožtą kūrinį, to irgi nėra buvę.
***
pritariu, kad ir pasišaipoma. Jeigu mes jau patys nedrįstam, nemokam, nesuprantam, kad sveikiausia pasišaipyti iš savęs, tai tegul tai padaro kiti. Ne tik karaliai būna nuogi, bet ir mes – ne karaliai.
***
Nu ką mes galim pasakyt? Važiavom susimetę iš kaimo į premjerą. Brangius bilietus pirkom, dar benzinui išsikaštavom. O tokį š... už tai gavom, kad sarmata bus kaimynams papasakoti. Jūs tik nemanykit, kad čia mes į pirmą teatrą gyvenime atvykom. Nieko panašaus, rudenį po darbų ir į Kauno abu teatrus (dramos ir muzikinį) nuvažiuojam, ir į Rygos operą, ir į Nacionalinį dramos, į jaunimo teatrą, net į užsienį... Žodžiu, prisižiūrim visko. Yra geresnių, yra prastesnių, bet tokio š... net Danijoj, kur jau gan mėgsta eksperimentuoti, nematėm.
***
Kultūros ministrė šitą spektaklį labai gyrė. O man nepatiko. Ne todėl, kad kaip daugelis žiūrovų po spektaklio išeidami sakė „nesupratau“, o todėl, kad kaip tik supratau. Mano akyse buvo išniekinta Lietuvos istorija ir kalba, pamintos lietuviškos vertybės. Sumauti globalistai. Kaip tarybiniais laikais patarnavo komunistų partijos nurodymams, taip dabar pataikauja bedantei ES, kuri ne tik vyrą su moterimi maišo, bet ir užpakaliu į priekį eiti bando. Nepasidaviau komunistams, nepasiduosiu ir euroglobalistams. Tikrai geriau verta pasimokyti latvių kalbos ir dažniau važiuoti į Rygą. Latviai iš savo istorijos taip neleistų tyčiotis nei saviem, nei svetimiem.
***
Šiame pastatyme taip buvo skiemenuojamas Lietuvos vardas: LIE buvo ne ištartas, o išlaižytas, lyg žmogų kamuotų nesibaigiantis gausus seilėtekis. TU buvo tiesiog spjūvis į publikos pusę. VA išstenėtas, tarsi žmogui po trijų dienų užkietėjusiais viduriais pagaliau pavyko išsituštinti. Bet lietuvis kantrus, atlaikys ir spjūvį ir jeigu kokiam transvestitų suvažiavime tas spektaklis bus apdovanotas už europos vertybių puoselėjimą, tai priims kaip didžiausią įvertinimą. Nesvarbu, kad „išdulkino“ ir mūsų istoriją, ir literatūrą, ir kalbą.
***
Prisimenu, kaip tarybiniais laikais Šiaulių teatre buvo pastatytas „Valdovas“ ir atvežtas „Mažvydas“. Va ten tai buvo iššūkis. Visame „brandaus socializmo“ kontekste tai buvo sprogimas, tai buvo spektakliai, atkuriantys mūsų tautinę savigarbą, kai tuo metu turėjom statyti komunizmą, garbinti vienintelę partiją ir politinį biurą. Kurstyti tautinę atmintį buvo pavojinga. Kaip mes tada visa salė, visi žiūrovai skiemenavom LIE-TU-VA. O kas čia? Koks čia iššūkis?
***
Pritariu. Lietuviai, galvijai, juodnugariai, aria kaip juodi jaučiai, pigi darbo jėga visoms šalims. Čia užslėpta labai gili režisieriaus ironija. Senoji karta viską suprato.
***
O kodėl Lietuvos peizažas spektaklyje patalpintas į graikinio riešuto kevalą (jei kas įžiūrėjo)? Lietuviškame lazdyno riešutėlyje nebūtų tilpęs, ar čia irgi nesvarbu simbolika?
***
Papūskit režisieriui į nosį. Kaip norėjo, taip pastatė. Tarp kitko, lakstydami tarp didžiulių žmogaus kūno dalių, išdėliotų scenoje, aktoriai tiesiogine prasme pūtė į nosį kaip į dūdą. Jeigu tai būtų Telšių mėgėjų teatro pastatymas, sakyčiau – įdomiai saviveikla interpretuoja. Bet valstybiniam teatrui – ne lygis. Čia norisi turinio gelmės, minties stiprumo. Perrengti vyrus moterimis didelio talento nereikia.