„Stiliaus“ viršelis — dar ne viskas

„Stiliaus“ viršelis — dar ne viskas

Rytas STASELIS

Trečiadienį viena TV laidos „Teisė žinoti“ žiūrovė internetu godojo tądien iš ryto vertybinių popierių biržoje nusipirkusi “Snoro“ banko akcijų. 16 val. po pietų į banką įžengė Lietuvos banko paskirto laikinojo administratoriaus komanda. O dar po poros valandų Vyriausybė nusprendė “Snoro“ akcijas perimti visuomenės interesų vardan.

Paprasčiau — nacionalizuoti. Vienas bankininkas ta proga kažin kodėl tarė: „Pradėsiu tikėti ženklu — jeigu bankininkas ėmė dažniau mirgėti “Stiliaus“ žurnalo viršelyje, tatai reiškia, kad jo banke yra problemų“.

Galima įtarti: toji akcijų pirkusi godotoja vos prieš keletą valandų jautėsi apsukri akcijų maklerė. Po antradienį „Lietuvos ryte“ paskelbto keisto straipsnio (iš tikrųjų tai buvo kas tik nori — manifestas, kliedesys, rudeninio paūmėjimo išdava, tik jau ne straipsnis) apie tai, esą Lietuvos valdžia užsimojo žlugdyti “lietuviškus bankus“, biržoje kritus “Snoro“ akcijoms, sužaisti ruletę susigundė ne vienas. Oficiali “NASDAQ OMX Vilnius“ biržos statistika rodo, kad lapkričio 15-ąją prekiaujant banko akcijomis sudaryta 113 sandorių už 62.243,51 Lt. Lapkričio 16-ąją — dar 32 sandoriai 22.453,66 Lt vertės sandoriai.

Kadangi sumos palyginti nedidelės, turime prielaidą spėti, kad kelios dešimtys biržos žaidėjų sumanė išlošti: supirkti atpigusias „Snoro“ akcijas, kad vėliau, joms pabrangus, galėtų vėl parduoti ir uždirbti.

Dar be to galima spėti, kad paskelbus apie banko akcijų nacionalizavimą daugelis šių lošėjų išsijuosia keikia valdžią, nes jos valia tapo godotojais ir dabar stos į „Snoro“ kreditorių eilės pabaigą kartu su pagrindiniais banko akcininkais — į ponų Vladimiro Antonovo ir Raimondo Baranausko kompaniją.

Jeigu lošėjus šiandien guodžia banko prezidento Baranausko pažadai gintis teisiniu keliu prieš Lietuvos valstybę, kaip sakoma, visada prašom.

Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas tvirtina, kad banko problemos ėmė ryškėti š. m. sausio pradžioje. Banko akcininkams kilusi neišvengiama problema rasti pinigų ir padidinti kapitalą. Nuo to laiko akcininkai esą vis rodydavo neaiškios kilmės investicijas liudijančius popierius, pristatydavo žmones, kuriuos vadindavo būsimaisiais partneriais.

Trūko tik vieno — realių pinigų. Kiti Lietuvos valdžios atstovai prasitaria, neva problemas banke buvo nesunku įžvelgti net plika akimi: įtarimų kėlė iš pernykštės veiklos deklaruotas pelnas ir kituose bankuose didėjant blogų paskolų portfeliui, nedidinami „Snoro“ atidėjimai.

Bankas nesugebėjo į Lietuvos centrinį vertybinių popierių depozitoriumą (LCVPD) Lietuvos banko sąskaita perkelti visų deklaruotų turimų vertybinių popierių. Finansų ministrė Ingrida Šimonytė tvirtina, kad tai ir būtų buvęs geriausias įrodymas, kad „Snoras“ juos iš tisų turi.

Kadangi LCVPD pasiekė tik maždaug pustrečio šimto milijonų litų vertės dalis iš maždaug 1,2 mlrd. Iš čia ir kilo įtarimų dėl „vieno milijardo litų“ skylės. Jie dar sustiprėjo, kada kai kurių užsienio šalių finansų institutų priežiūros tarnybos nepatvirtino, kad “Snoras“ saugo turimus vertybinius popierius ten, kur formaliai deklaruoja.

Matyt ne šiaip sau britų „The Times“ 2009-aisiais citavo vieną Jungtinės karalystės finansų institucijų priežiūros pareigūną: “Informacijos slėpimas nėra atsitiktinumas, bet įprastas pono Antonovo valdomų institucijų elgesys“, kada verslininkui iš Rusijos nebuvo duotas leidimas steigti banko filialą Londone.

Lietuvoje „Snoras“ buvo penktas pagal dydį bankas, turintis 4 mlrd. Lt indėlių, per beveik tris dešimtis antrinių įmonių valdantis išperkamosios nuomos, bendroves, pensijų fondus, “Lietuvos ryto“ žiniasklaidos grupės akcijas.

Klausimas, kuris buvo pateiktas dabar jau buvusiam Lietuvos banko pirmininkui Reinoldijui Šarkinui: kodėl „Snoro“ savininkai buvo nepageidaujami Londone, tačiau veikdami Lietuvoje turėjo ES vardo verslo licenciją? Kodėl britai aiškiai kėlė “Snoro“ savininkų verslo skaidrumo problemą, o Lietuvoje per jų banką buvo mokamos pensijos, pašalpos, judėjo mokinių ir studentų krepšeliai?

Paskutinę dieną nesėkmingai biržoje lošę žaidėjai bus tik nedidelė pasipiktinusiųjų Lietuvos banko ir Vyriausybės veiksmais dalis. Didesniąją sudarys tie, kurie nebūtinai aplink „Snoro“ banką turėjo verslo interesų, bet nepritaria valdžiai tam tikra prasme filosofiniu požiūriu.

Šią savaitę teko girdėti kai kurių verslininkų, kurie sakė, kad drakoniškai prieš komercines finansų institucijas besielgianti valdžia tik padidins iš Lietuvos išplaukiančių pinigų srautus. Jie grindė savo argumentus, esą iš Rusijos į Vakarus plaukia upės pinigų (tai toksai ypač šiais metais paūmėjęs ir Rusijos valdžią jaudinantis procesas), tad kodėl gi vienas kitas upeliukas negalėtų srūventi per Lietuvoje registruotus bankus. „Vis kažkam iš to bus vienos ar kitos naudos Lietuvoje“,–sakė mano pašnekovas.

Žinia, pinigų iš Rusijos srautai dažniausiai būna grįsti vadinamomis „pilkomis schemomis“, kurios balansuoja prie teisėtumo ribos. Ar tai buvo svarbi “Snoro“ verslo dalis, tikėkimės, atsakys prokurorai, tačiau neoficialus atsakymas, kuris kylapokalbiuose su verslo bendruomenės atstovais — taip.

Pasaulėžiūros klausimas iš tikrųjų yra. Tačiau įvertinant ne tik verslo, bet bendresnius interesus beigi galimas tokiomis operacijomis užsiimančių bankų veiklos pasekmes, norisi sakyti, kad griaus jau Lietuvoje veiktų griežtai skandinaviškos bankininkystės taisyklės. Norintys imtis pinigų plovimo ar pilkesnių schemų, sau reikalingus bankelius Kaimanų ar Mergelių salose atras lengviau nei Lietuvos pensininkai.