STULGIUOSE – GERARDO BAGDONAVIČIAUS KŪRINYS

STUL­GIUO­SE – GE­RAR­DO BAG­DO­NA­VI­ČIAUS KŪ­RI­NYS

Ar­tė­jant link Kryž­kal­nio, po de­ši­ne švys­te­li nuo­ro­da link Stul­gių, to­lu­mo­je – rau­do­nas neo­go­ti­ki­nės baž­ny­čios si­lue­tas. Re­tas iš šiau­lie­čių ten už­su­ka. Stul­giai – baž­nyt­kai­mis Kel­mės ra­jo­ne, esan­tis 10 km į šiau­rės ry­tus nuo Skaud­vi­lės ir tiek pat į šiau­rės va­ka­rus nuo Ne­makš­čių, ne­to­li Vil­niaus-Kau­no-Klai­pė­dos ma­gist­ra­lės.

Stul­gių Šv. Ma­to baž­ny­čia.

Kaip tvir­ti­na so­li­dūs en­cik­lo­pe­di­niai lei­di­niai, pir­ma­ją, be­rods me­di­nę baž­ny­čią, 1797 me­tais pa­sta­tė Vai­da­to­nių dva­ri­nin­kas Ma­tas Min­man­tas, ku­riai bu­vo pa­skir­tas va­la­kas že­mės, įkur­ta pa­ra­pi­ja. Aud­ros ir an­ti­ca­ri­niai su­ki­li­mai neap­len­kė Stul­gių, 1867 me­tais pa­sta­tas bu­vo ap­griu­vęs ir re­mon­tuo­ti­nas.

Da­bar­ti­nė rau­do­no mū­ro baž­ny­čia, pa­gal arch. Juo­za­po Dzie­kons­kio pro­jek­tą, bu­vo sta­ty­ta 1895–1910-ais, kon­sek­ruo­ta 1915 me­tais. Puoš­nus neo­go­ti­ki­nis sta­ti­nys, lo­ty­niš­ko kry­žiaus pla­no, vie­na­bokš­tis, su de­ko­ra­ty­vi­niais bokš­te­liais. Sta­ty­ba rū­pi­no­si kle­bo­nas An­ta­nas Skin­de­ris, po­pu­lia­rių kny­ge­lių au­to­rius, pe­rio­di­nės spau­dos bend­ra­dar­bis, vie­nas iš ano laik­me­čio at­gims­tan­čios Lie­tu­vos pa­trio­tų-in­te­li­gen­tų. Ieš­kant šio žmo­gais są­sa­jų su lie­tu­viš­ką­ja ka­ry­ba, te­ko pra­ver­ti baž­ny­čios du­ris ir nu­steb­ti: priean­gis lan­ky­to­ją su­tin­ka di­de­liu ver­ti­ka­liu pa­veiks­lu.

Pa­veiks­las dvie­jų da­lių, gi­lių pra­smių.

Tai šiau­lie­čio G. Bag­do­na­vi­čiaus kū­ri­nys, mažai ­ži­no­mas, nors dai­li­nin­ko-di­zai­ne­rio kū­ry­ba po jo mir­ties iš­ty­ri­nė­ta sker­sai ir išil­gai. Ta­py­ba ant dro­bės, įrė­min­ta me­džio rė­muo­se (126 cmx202 cm), iliust­ruo­ja mal­dos fra­zę „kas­die­nės mū­sų duo­nos duok mums šiandieną...“. Pa­veiks­las at­lik­tas Ge­rar­dui ar­ti­ma gels­vai žyd­ra ko­lo­ris­ti­ka, ja­me jun­ta­ma „tau­ti­nio konst­ruk­ty­viz­mo“ sti­lis­ti­ka, au­to­riaus brai­žas. Kom­po­zi­ci­jo­je ga­li­ma pa­ste­bė­ti są­sa­ją su pla­ka­tiš­ku­mu, gi at­ri­bu­ti­ko­je pa­ma­ty­ti vie­ną-ki­tą in­te­lek­ti­nę de­ta­lę, daž­niau­siai pra­slys­tan­čią pro akis. Pa­veiks­las dvie­jų da­lių.

Vir­šu­ti­nė­je da­ly­je sklen­di ma­sy­vi „Ap­vaiz­dos akis“, sa­vo iš­raiš­ka su­si­šau­kian­ti su liau­dies me­nu, iko­nog­ra­fi­ja. Dar dau­giau, jos „de­ko­ra­ty­vi­niuo­se spin­du­liuo­se“ aiš­kiai ma­to­si „me­džio tech­no­lo­gi­ja“. To­kios sa­vy­bės baž­ny­ti­nės iko­nog­ra­fi­jos ka­no­nuo­se ne­te­ko pa­ste­bė­ti, Stul­gių at­ve­ju – aiš­ki vi­zua­li­nė lo­gi­ka: dai­li­nin­kas kal­ba su apy­lin­kių vals­tie­ti­ja jų „me­ni­ne“ kal­ba.

Apa­ti­nė pa­veiks­lo da­lis – si­met­ri­nė sa­vo pra­sme, asi­met­ri­nė vaiz­du. Kai­rė­je – šei­ma. Mel­džia­si vy­ras ir žmo­na. Atk­reip­ti­nas dė­me­sys į rū­bus, tiks­liau – į bal­tus marški­nius, šven­ti­nę at­ri­bu­ti­ką, su­si­šau­kian­čia su Lie­tu­vos krikš­to me­tu žmo­nėms do­va­no­tais bal­ti­niais. Mal­da – dva­si­nė šven­tė, o tie iš dan­gaus by­ran­tys ke­pa­lai – dva­si­nis pro­duk­tas, Die­vo lab­da­ra, su­si­šau­kian­ti su kas­die­ny­bės duo­na, vals­tie­čio pra­kai­tu gim­do­ma. De­ši­nė­je, ato­kiau – paukš­čiai. Jiems kai­rio­ji Ap­vaiz­dos ran­ka bars­to tru­pi­nius, nors jie „nei sė­ja, nei pjau­na“. Spar­nuo­čiai – mal­dos fo­nas, pa­veiks­lo ant­ras pla­nas, gy­ve­nan­tis ne žmo­nių, o paukš­čių gy­ve­ni­mus.

Tiek apie dan­giš­ką­ją me­no­ty­rą.

To­liau – apie že­miš­ką­ją vel­nia­vą.

Fi­lo­so­fi­nia­me pa­šne­kesy­je sa­ta­nis­tai ma­nęs pa­klau­sė, ko­dėl be­si­mels­da­mi ka­ta­li­kai kas­dien mal­dau­ja re­vo­liu­ci­jos: „tea­tei­nie ka­ra­lys­tė Ta­vo“, jei vi­sa val­džia iš Die­vo (!?). Ma­na­sis an­ge­las sar­gas bi­čiu­liš­kai truk­te­lė­jo pe­čiais: „Vel­niai ži­no!..“, paaiš­ki­nęs, kad vel­niai – tai puo­lę an­ge­lai, ku­riems žmo­nos įsta­tė ra­gus.

To­kia da­bar­ti­nė są­šau­ka su Šiau­lių kas­die­ny­be,

su mal­dos ir psi­cho­lo­go po­rei­kiu an­ge­lams,

konst­ruo­jan­tiems šiau­lie­čių atei­tį.

Kai ka­den­ci­ja įduo­da ra­gus.

Po vel­nių!

Vilius Puronas