
Naujausios
IŠ PO SKRYBĖLĖS
Vilius PURONAS
Su 130-ąja GEGUŽĖS 1-ąja!
Istorija susideda iš atsitiktinumų. Eidamas šaligatviu atsitiktinis praeivis kilstelėjo skrybėlę prieš atsitiktinę moteriškę. Atsitiktinumas atsitiktinai buvo užfiksuotas fotografo St. Ivanausko, atsitiktinai nuspaudusio fotoaparato mygtuką būtent tą akimirką. Šis skrybėlėtas atsitiktinumas davė pavadinimą mūsų rubrikai „Iš po skrybėlės“. Taigi, toji atsitiktinė akimirka primena teiginį, kad
amžinybė susideda iš akimirkų.
Pažiūrėkite į tą, 1942-aisiais metais nufotografuotą dabartinę Vilniaus ir Tilžės gatvių sankryžą, antrame plane matosi katedros bokštas. Žinau, kad visi, kaip susitarę, erdviniame šventiniame akcente pulsite skaityti nuoširdumu ir politine ištikimybe smirdantį tekstą, prieš 74 metus suteikusį daug šventinės nuotaikos mūsų centrinei sankryžai. Deja, tai ne Gegužės 1-oji, o Išlaisvinimo diena, birželio 22-oji.
Gegužės 1-ąją hitlerininkai irgi šventė. 1943-iaisiais jie mums ją primetė valstybiniu lygmeniu, tuo pačiu ypu uždraudę Vasario 16-ąją. Vokiškieji nacionalsocialistai ją vadino Tautinio darbo diena, mes, tarybiniai internacionalistai – Tarptautine darbo žmonių solidarumo švente. Mat tiek vieni, tiek kiti kovojome prieš kapitalistus – išnaudotojus ir kraujo siurbikus.
Taip pat – ir tarp savęs.
Ne vienam senjorui, kuris prisimena sovietmetį, Gegužės 1-oji asocijuojasi su raudonais šilkais liepsnojančiais paradais, orkestrais, vėliavomis ir transparantais raudonuojančiomis gatvėmis, pokario jaunyste.
Tad kodėl švenčiame Gegužės 1-ąją? Pagal idėją tai – 1886 metais Čikagoje įvykusio streiko ir šimtatūkstantinių darbininkų demonstracijų minėjimas. Tą dieną Čikagos miesto policijai malšinant demonstraciją, kurios metu darbininkai reikalavo sutrumpinti darbo laiką iki 8 valandų per dieną, buvo neapsieita be aukų. Politikieriai tikina, kad jei prieš 130 metų Čikagoje būtų įvykusi revoliucija, amerikonai šiandien gyventų ubagyne, o Rusijos rublis dominuotų pasaulyje, kaip dabartinis amerikoniškas doleris (1 JAV cento monetos autorius – šiaulietis, – red. past.).
Vikipedija žino, kad 1889 m. Paryžiaus 2-asis tarptautinis kongresas Gegužės 1-ąją paskelbė „Viso pasaulio darbininkų solidarumo diena“. Lietuvoje ši šventė buvo įdiegta abiejų okupacijų metais. Atgavus Nepriklausomybę, ji tapo Tarptautine darbo diena, ir prasmingai pakoreguota, „siekiant atkreipti dėmesį į darbininkų teises, padėti bedarbiams įveikti skurdą, pasirūpinti darbininkų sauga ir sveikata“, buvo paskelbta valstybine švente.
Praėjęs balandžio mėnesio vidurys buvo derlingas gimtadienių. Tik balandžio pirmoji – Melagių diena, kitos balandžio dienos – vien garbingų žmonių gimtadieniai. Balandžio 13-oji – Justino Sartausko, 14-oji – Gedemino Vyšniausko, 16-oji – Kazimiero Šavinio, Čarlio Čaplino ir mano broliuko Eugenijaus, 19-oji – paminklosaugininko Ryčio Budrio, 20-oji – Adolfo Hitlerio, 21-oji – Anglijos karalienės ir arch. Dariaus Jakubausko, 22-oji – Vladimiro Lenino, 23-ioji – žydų Peisach šventė , 28-oji – arch. Šarūno Sabaliausko gimtadienis... Kaip iš gausybės rago! Bet... balandžiui tuoj bus galas, kitą savaitę bus gegužė.
Šventiškai atsikvėpkime.
Darbininkų solidarumo diena – XX a. pradžios internacionalui.
Tarptautinė darbo žmonių solidarumo šventė – sovietmečiui.
Motinos diena – pirmasis gegužės sekmadienis.
Pavasario ir darbo šventė – dabartinei Rusijai.
Stačiatikių Velykos – 2016 m. stačiatikiams.
Tautinio darbo diena – hitlerininkams.
Tarptautinė darbininkų diena – mums.
Gegutės diena – staliniam kalendoriui.