Su vakarykštėmis 99-osiomis Didžiojo Spalio metinėmis!

Vilius Puronas

Su va­ka­rykš­tė­mis 99-osio­mis Di­džio­jo Spa­lio me­ti­nė­mis!

Šias ei­lė­raš­čio pra­smin­gas ei­lu­tes, ku­rias su­kū­rė kaž­ku­ris iš Ta­ry­bų Lie­tu­vos poe­tų, ma­no­ji, bu­vu­sio ta­ry­bi­nio moks­lei­vio, pio­nie­riaus bei kom­jau­nuo­lio, ma­kau­lė be­veik be klai­dų iš­lai­kė praė­jus pu­sei šimt­me­čio. Jei dar kar­tą per­skai­ty­tu­me šį ei­lė­raš­tį, ku­rį kiek­vie­nas moks­lei­vis tu­rė­jo mo­kė­ti at­min­ti­nai, nu­steb­tu­me.

Vi­si tie po­smai te­bė­ra ak­tua­lūs ir šian­dien – ir val­džios ver­ti­mais, ir vi­siš­kai pa­ki­tu­sia gam­ti­ne bei vi­suo­me­ni­ne at­mos­fe­ra, ku­ri ma­to­si pro lan­gą ar veid­ro­dy­je. O ei­lė­raš­tį iš­nag­ri­nė­ki­me iš­sa­miai, pa­punk­čiais.

Vė­lei lapk­ri­čio su­lau­kėm

Su lie­tin­gai­siais orais,

Vė­jas ūžia, švil­pia, kau­kia

Už lan­gi­nių va­ka­rais.

O ka­dai­se to­kiam vė­jui

Švil­piant lau­kuo­se pla­čiuos,

Dar­bi­nin­kų gre­tos ėjo

Vers­ti po­nų nuo val­džios.

Ėjo drą­sūs ir vie­nin­gi

Už nau­jus, švie­sius lai­kus

Ir ryž­tin­gi dar­bi­nin­kai

Nu­ga­lė­jo skriau­di­kus.

Nuo to lai­ko mes kas me­tai

Šven­čiam šias su­kak­tu­ves,

Spa­lio šven­tė­je pla­ka­tai

Puo­šia rū­mus ir gat­ves.

Su pla­ka­tais mi­nios žen­gia,

Ir suau­gę, ir ma­ži,

Ky­la lapk­ri­čio pa­dan­gėm

Mūs dai­na jau­na, gra­ži.

Jei so­viet­me­čiu lapk­ri­tis bu­vo lie­tin­gas, tai da­bar – su šerkš­nais ir snie­go krū­vo­mis, ko neat­me­na net ma­no­ji se­no­ji kar­ta. Įlįs­ki­me į mies­to ko­mu­na­li­nin­kų kai­lį – ką da­ry­ti su mies­tų gat­vė­mis, kai jas va­ly­ti bu­vo pla­nuo­ta tik po ge­ro mė­ne­sio?

„Vė­jas“ tal­pi­na dvi per­kel­ti­nes pra­smes. Anks­čiau, prieš 99 me­tus, jis „siau­tė lau­kuo­se“, o da­bar – spau­do­je. Pri­si­me­na­te spa­lio mė­ne­sio rin­ki­mi­nes aud­ras, jau be­bai­gian­čias ūž­ti laik­raš­čiuo­se ir ek­ra­nuo­se? Ko­dėl? Ogi to­dėl, kad...

Vi­sos re­vo­liu­ci­jos ei­na ne dirb­ti, o vaikš­čio­ti „už nau­jus, švie­sius lai­kus“. Juk ple­bė­jų nie­kas ne­mo­kė, kad val­džia – tai at­sa­ko­my­bė. Ži­nių bei dar­bo sis­te­ma. Tą vaiz­džiai iliust­ruo­ja liūd­ni vi­sų po­re­vo­liu­ci­nių „ka­ri­nių ko­mu­niz­mų“ re­zul­ta­tai.

Jiems praė­jo 99 me­tai, mums – tuoj bus dve­ji. Le­ni­nas iš an­ge­lo pas juos ir­gi vel­niu jau ta­po, o mū­sų Šiau­liuo­se – krep­ši­nis mir­ti­mi va­duo­ja­si, uni­ver­si­te­to var­ga­nas penk­ta­da­lis be­li­ko. Jie gė­di­ja­si praei­ties, mes – šian­die­nos atei­ties.

Jei so­viet­me­tis į šven­ti­nes de­monst­ra­ci­jas mi­nias kvie­tė bi­zū­nu, tai da­bar bi­zū­nas drau­džia su pla­ka­tais bū­riuo­tis dau­giau kaip 15 as­me­nų. Nie­kas ne­be­dai­nuo­ja dai­nų, kai ano­ni­mi­niuo­se ko­men­ta­ruo­se leis­ta lie­ti pur­vus vie­niems ant ki­tų.

Šio straips­ne­lio tiks­las – neiš­pur­vin­ti sa­vų ir sve­ti­mų val­džių.

Su 99-osio­mis Di­džio­jo Spa­lio me­ti­nė­mis, drau­gai šiau­lie­čiai!

Iliust­ra­ci­jo­je – pir­mo­ji šven­ti­nė tri­bū­na Šiau­liuo­se, mi­nint Di­džio­jo Spa­lio 23-ią­sias me­ti­nes da­bar­ti­nio Dva­ro tur­gaus te­ri­to­ri­jo­je. Pie­ši­nu­kuo­se – „klo­ze­ti­nin­kai“: anuo­me­ti­nis ir da­bar­ti­nis (iš au­to­riaus ar­chy­vo).