Svet­la­na Alek­si­je­vič: ma­ne iš­lais­vi­no Af­ga­nis­ta­nas

Svet­la­na Alek­si­je­vič: ma­ne iš­lais­vi­no Af­ga­nis­ta­nas

Jau­nius PO­CIUS

zinios@vakarozinios.lt

Be abe­jo­nės, ne­se­niai Pa­ne­vė­žio J. Mil­ti­nio dra­mos teat­re pa­ro­dy­ta prem­je­ra „Čer­no­by­lio mal­da“ ne­bū­tų su­lau­ku­si to­kio dė­me­sio, jei­gu į ją ne­bū­tų at­vy­ku­si kny­gos, pa­gal ku­rią pa­sta­ty­tas spek­tak­lis, au­to­rė, 2015 me­tų No­be­lio pre­mi­jos lau­rea­tė bal­ta­ru­sė Svet­la­na Alek­si­je­vič.

„Aš ra­šau jaus­mų is­to­ri­ją“, „Aš esu ma­si­nės są­mo­nės is­to­ri­kė“, – ši­taip ir pa­na­šiai so­vie­ti­nio žmo­gaus dva­sios ty­ri­nė­to­ja lai­ko­ma ra­šy­to­ja yra api­bū­di­nu­si sa­vo kū­ry­bą.

S.Alek­si­je­vič kny­gos, su­da­ran­čios „Uto­pi­jos ša­lies bal­sų“ cik­lą, yra iš­leis­tos 77 kal­bo­mis.

Ru­sų kal­ba ku­rian­ti bal­ta­ru­sė, to­liau ty­ri­nė­da­ma so­vie­ti­nį žmo­gų, šiuo me­tu ra­šo kny­gą „Ste­buk­lin­gas am­ži­nos me­džiok­lės el­nias“. Ke­liau­da­ma po Ru­si­ją ir rink­da­ma me­džia­gą, ji kons­ta­tuo­ja, kad da­bar ši ša­lis yra įpuo­lu­si į kaž­ko­kios be­pro­tys­tės me­tą. Į žmo­nių są­mo­nę, tei­gia kū­rė­ja, so­vie­ti­nė praei­tis taip stip­riai įau­gu­si, kad ji to­liau lai­ko juos su­kaus­ty­tus „rau­do­nų­jų idė­jų“ ne­lais­vė­je.

Bend­rau­da­ma su žmo­nė­mis ra­šy­to­ja iš­girs­ta, re­gis, neį­ti­ki­na­miau­sių pa­sa­ko­ji­mų. Per su­si­ti­ki­mą su skai­ty­to­jais Pa­ne­vė­žy­je ji pasakojo: „Štai vi­sai ne­se­niai už­ra­šiau is­to­ri­ją apie mei­lę, ku­ri pra­si­dė­jo įdo­miai ir dar įdo­miau bai­gė­si. Ko­dėl jie iš­si­sky­rė? To­dėl, kad vy­ras sa­ko: „Kry­mas mū­sų“, o žmo­na: „Ne, ne mū­sų.“ Nau­jau­sia kny­ga bus jau ne apie ka­rą, o apie mei­lę. Bet ne to­kią, apie ko­kią kal­ba­ma tar­si sė­dint ant de­be­sies.

– Jūs bu­vo­te spa­liu­kė,  pio­nie­rė, kom­jau­nuo­lė. Jū­sų tė­vai, kai­mo mo­ky­to­jai, bu­vo idė­ji­niai ko­mu­nis­tai. Ypač, kaip esa­te sa­kiu­si, ko­mu­niz­mo idė­ja tvir­tai ti­kė­jo tė­vas. Sa­ky­ki­te, kas at­si­ti­ko, kad ta­po­te di­si­den­te? Ka­da įvy­ko lū­žis jū­sų mąs­ty­me, pa­sau­lė­žiū­ro­je?

– Tai vy­ko pa­leng­va. Tė­vai bu­vo vie­na kar­ta, o aš bu­vau jau iš ki­tos kar­tos, ku­ri for­ma­vo­si jau po XX su­va­žia­vi­mo (SSKP XX su­va­žia­vi­me 1956 me­tais bu­vo pa­smerk­tas Jo­si­fo Sta­li­no kul­tas – aut. pa­st.). Po to juk mū­sų gy­ve­ni­me at­si­ra­do jau ki­ti var­dai, žmo­nės ta­po šiek tiek lais­ves­ni.

Jie jau iš­drį­so kal­bė­ti, ėmė skai­ty­ti sa­moiz­da­to kny­gas. O ga­lu­ti­nai iš­lais­vė­jau iš­lei­du­si kny­gą „Ne­mo­te­riš­kas ka­ro vei­das“, ir ypač kai pa­bu­vau Af­ga­nis­ta­no ka­re.

– Kū­ry­bos va­ka­re pa­sa­kė­te, kad ap­si­lan­kiu­si Af­ga­nis­ta­ne ta­po­te lais­vu žmo­gu­mi. Ką, jū­sų su­pra­ti­mu, reiš­kia lais­vas žmo­gus?

– Jis reiš­kia žmo­gų, iš­si­lais­vi­nu­sį iš ko­mu­nis­ti­nės idė­jos. Juk mes vi­si ti­kė­jo­me ko­mu­niz­mu, jo žmo­giš­ku vei­du. O kai grį­žau iš Af­ga­nis­ta­no ka­ro su­pra­tau, kad žmo­gus tai idė­jai ne­pa­si­ren­gęs, nors gal­būt ji ir yra gra­ži. Ir ta idė­ja vi­sa­da bai­gia­si krau­ju ir prie­var­ta. Kad ir kur bū­tų įžen­gu­si So­vie­tų Są­jun­ga, vi­sur lie­jo­si krau­jas.

– Jūs il­giau nei de­šimt­me­tį nuo 2001-ųjų gy­ve­no­te Ita­li­jo­je, Pran­cū­zi­jo­je, Vo­kie­ti­jo­je, Šve­di­jo­je. Ko­dėl emig­ra­vo­te iš Bal­ta­ru­si­jos?

– Į val­džią atė­jo Lu­ka­šen­ka ir ju­to­me, kad pra­si­de­da dik­ta­tū­ra. Ta­da iš­va­žia­vo­me ir aš, ir mū­sų kla­si­kas Va­si­lis By­ka­vas. Mes iš­vy­ko­me, lyg ir pa­ro­dy­da­mi pro­tes­to ženk­lą. Bet mes tuo nie­ko ne­lai­mė­jo­me. At­virkš­čiai, praė­jo de­šimt me­tų ir aš su­pra­tau, kad mes, li­be­ra­lai, tie, ku­rie da­rė pe­rest­roi­ką, pra­lai­mė­jo­me ir atė­jo au­to­ri­ta­ri­nės val­džios me­tas. Pa­ma­čiau, kad ta val­džia stip­rė­ja ir kad vi­sa tai atei­na il­gam, to­dėl aš grį­žau na­mo. Su­pra­tau, kad, ypač dir­bant ma­no pa­si­rink­ta­me žan­re, rei­kia gy­ven­ti su sa­vo tau­ta ir rei­kia už­siim­ti švie­ti­mu. Ki­to ke­lio nė­ra, lais­vės nie­kas nie­ka­da ne­do­va­no­ja ir ne­do­va­nos.

– Praė­jus ge­ro­kai lai­ko po kny­gos „Cin­ko ber­niu­kai“ iš­lei­di­mo ke­li he­ro­jai, ku­rių lū­po­mis pa­sa­ko­jo­te Af­ga­nis­ta­ne jų pa­tir­tas bai­sy­bes, jus pa­da­vė į teis­mą. Tie žmo­nės jums bu­vo at­si­vė­rę, pa­sa­ko­jo sa­vo iš­gy­ve­ni­mus, o pa­skui rei­ka­la­vo pa­nei­gi­mų, at­si­pra­šy­mų. Kaip ma­no­te, kas sto­vė­jo už tų žmo­nių?

– Praei­tis. Praei­tis sto­vė­jo. Jų su­pra­ti­mas. Jie vi­si bu­vo so­vie­ti­niai žmo­nės. Tie vi­si ge­ne­ro­lai, ko­mu­nis­tai, ži­no­ma, ne­sa­kė mo­ti­noms, kad jie jų vai­kus pa­siun­tė į ka­rą Af­ga­nis­ta­ne ir pa­da­rė juos žu­di­kais. Jie įvar­di­jo, kad štai ji (S. Alek­si­je­vič – aut. pa­st.) pa­va­di­no jū­sų vai­kus žu­di­kais. Ir štai tiems žmo­nėms – juk jie iš ano me­to – tas at­sa­ky­mas bu­vo la­biau su­pran­ta­mas, nei tai, ką kal­bė­jau aš. O aš kal­bė­jau, kad vi­si jūs kal­ti, kad jū­sų vai­kai iš­va­žia­vo, ir kad jūs gy­ve­na­te taip, kad net ne­su­si­mąs­ty­da­mi ati­duo­da­te sa­vo vai­kus pra­žū­čiai.

– O kaip, tu­rė­da­ma to­kį po­žiū­rį į ka­rą, į so­vie­ti­nę san­tvar­ką, jūs su­ge­bė­jo­te pa­kliū­ti į Af­ga­nis­ta­ną?

– Ta­da bu­vau pa­ra­šiu­si to­kią kny­gą „Ne­mo­te­riš­kas ka­ro vei­das“. Ta kny­ga tu­rė­jo la­bai di­de­lį pa­si­se­ki­mą, išė­jo dvie­jų mi­li­jo­nų ti­ra­žu. Ge­ne­ro­lai nu­spren­dė pa­si­telk­ti ma­ne. Vy­riau­sia­sis ri­bo­to kon­tin­gen­to Af­ga­nis­ta­ne va­das man sa­kė: „Jūs tu­ri­te pa­ra­šy­ti to­kią pat did­vy­rius iš­ke­lian­čią kny­gą.“ Jie įsi­vaiz­da­vo, kad tai įma­no­ma ir kad tai pa­da­ry­siu aš. Taip ir pa­te­kau į ka­rą...

– Sa­vo kū­ry­bo­je ty­ri­nė­da­ma ho­mo so­vie­ti­cus fe­no­me­ną, jūs, kaip re­ta, su­ge­bė­jo­te įsi­gi­lin­ti į jo pri­gim­tį. Kaip ma­no­te, kiek žmo­nių kar­tų tu­rės pa­si­keis­ti, kad ho­mo so­vie­ti­cus iš­nyk­tų?

– Ne­ži­nau. Mes gal­vo­jo­me, kad pa­sku­ti­nį praė­ju­sio am­žiaus de­šimt­me­tį taip ro­man­tiš­kai įsi­vaiz­da­vo­me, jog bū­si­me lais­vi jau ry­toj. Vi­si kal­bė­jo apie lais­vę, o lais­vų žmo­nių ne­bu­vo, nes nie­kas ne­ži­no­jo, kas tai yra. Kai aš žiū­riu to de­šimt­me­čio kad­rus, kai vi­si žmo­nės bu­vo gat­vė­se, aš sa­vęs klau­siu, kur din­go ši­tie žmo­nės. Ar­ba jei­gu jie yra, tai jų la­bai ma­žai. Aš ma­nau, kad tai il­gas ke­lias.

– Apie jū­sų kny­gas, kū­ry­bą ga­li­ma pa­si­skai­ty­ti pa­kan­ka­mai, ta­čiau be­veik nie­ko nė­ra pa­ra­šy­ta apie jū­sų as­me­ni­nį gy­ve­ni­mą. Jūs jį sle­pia­te dėl int­ri­gos?

– O ko­dėl aš sa­vo as­me­ni­nį gy­ve­ni­mą tu­rė­čiau pa­teik­ti vi­suo­me­nės ap­ta­ri­mui? Aš ma­nau, kad as­me­ni­nis gy­ve­ni­mas yra ma­no pri­va­ti nuo­sa­vy­bė. To­dėl aš ir sa­vo he­ro­jams vi­sa­da la­bai dė­kin­ga, kai jie at­si­sklei­džia. O ma­no pa­dė­tis vi­siš­kai ki­to­kia. Rei­kia kal­bė­ti apie tai, ką tu ra­šai, kas yra svar­bu, o ne apie sa­ve.

Svet­la­na Alek­si­je­vič gi­mė 1948 m. ge­gu­žės 31 d. Uk­rai­no­je, Iva­no Fran­kivs­ke. Tė­vas bal­ta­ru­sis, mo­ti­na – uk­rai­nie­tė. Abu bu­vo kai­mo mo­ky­to­jai. Šei­mo­je bu­vo kal­ba­ma ru­siš­kai.

Iš pra­džių ji dir­bo auk­lė­to­ja mo­kyk­lo­je-in­ter­na­te, mo­ky­to­ja­vo.

Bai­gu­si žur­na­lis­ti­kos stu­di­jas, dir­bo ko­res­pon­den­te dvie­juo­se ra­jo­ni­niuo­se laik­raš­čiuo­se, vė­liau res­pub­li­ki­nia­me „Kai­mo laik­raš­ty­je“. Po to ke­le­rius me­tus va­do­va­vo Bal­ta­ru­si­jos ra­šy­to­jų są­jun­gos žur­na­lo „Ne­man“ apy­brai­žų sky­riui. Pra­dė­jo ra­šy­ti kny­gas.

„Uto­pi­jos ša­lies bal­sų“ cik­lo kny­gos:

„Ne­mo­te­riš­kas ka­ro vei­das“ (1983 m.), ku­ria­me nu­vai­ni­kuo­tas mo­te­rų did­vy­riš­ku­mas Di­džia­ja­me Tė­vy­nės ka­re;

„Pas­ku­ti­niai liu­di­nin­kai“ (1985 m.) – pa­sa­ko­ji­mai apie ka­rą vai­kų aki­mis;

„Cin­ko ber­niu­kai“ (1989 m.) – Af­ga­nis­ta­no ka­ro da­ly­vių, jų ar­ti­mų­jų iš­pa­žin­tys;

„Čer­no­by­lio mal­da (Atei­ties kro­ni­ka)“ (1997 m.) – pa­sau­lis ir žmo­nių iš­gy­ve­ni­mai po ato­mi­nės ka­tast­ro­fos;

„Se­cond hand lai­kas“ (1999 m.) – žmo­nių po­žiū­ris į SSRS griū­tį ir jų gy­ve­ni­mas po to.

Į lie­tu­vių kal­bą iš­vers­tos kny­gos „Pas­ku­ti­niai liu­di­nin­kai“ ir „Čer­no­by­lio mal­da“.

Pa­reng­ta pa­gal sa­vait­raš­tį „Res­pub­li­ka“