Naujausios
Tautiniai papročiai įsiliejo į adventą
Apie vidurdienį danguje virš Šiaulių centro praskrido pulkas gulbių. „Už trijų dienų pasnigs“, – gamtos ženklą iššifravo „Šiaulių krašto“ fotografas, prisimindamas vaikystėje girdėtus mamos žodžius.
Advento laikotarpis kupinas spėjimų ir tradicinių papročių. Plačiau apie juos pasakoja etnologas profesorius Libertas KLIMKA.
Advento metu kai kurių darbų vengiama
Profesorius L. Klimka primena, jog žiemos šventėse tariamai bendraujama su protėvių vėlėmis, tuo siekiant numatyti ateitį, būsimų darbų sėkmę, ateinančių metų derlių. Būdinga, kad yra draudžiamų darbų, ypač susijusių su sukimo judesiu: negalima verpti, malti girnomis ir t. t.
„Matyt, taip buvo vengiama sutrikdyti natūralią gamtos ciklo eigą, saulutės grįžimą, – svarsto L. Klimka. – Negalima kirpti avelių, antraip jų vėlesnė vilna visai susigadintų, būtų trumpa ir šiurkšti. O kirpusi mergina gautų vyrą tikrą tinginį, ne kitokie būtų ir jų vaikai.“
Žemaitės pūkinių pagalvių advento metu vengdavo pilti – vasarą varnos žąsyčius iškapos, vanagai juos išnešios. Advento laikotarpiu niekas nevažiuodavo į mišką nei malkų, nei statyboms medienos ruošti. Tai gali būti susiję su tikėjimu, jog medžiuose esama vėlių, kurios juose apsistoja prieš iškeliaudamos į dausas.
Manyta, kad advento metu kirstų malkų liepsna gali su baisiausiu trenksmu išlėkti pro kaminą. Suręstą iš tokių sienojų namą lankančios dvasios; jos vaitojančios naktimis.
Vakaroti buvo įprasta
L. Klimka pasakoja, jog Vakarų Lietuvoje buvo žinomas gražus adventinis paprotys vakarieniauti ant stalo padėjus vainikėlį, kuriame uždegama žvakė. Po savaitės ten turėtų degti jau dvi žvakės, dar po kitos – trys. „Taip sukuriama nepakartojama didžiosios žiemos šventės laukimo nuotaika. Advento vakarai apskritai būdavę kaimo žmonių pabuvimai kartu, dirbant kokius neskubius, o ir nesunkius darbus: verpiant, plunksnas plėšant, taisant pakinktus. Ypač tam laikui pritinka tinklus megzti – bus „laimūs“, nes susideda iš kryžiukų“, – pasakoja etnologas.
Su pasilinksminimais baigta; priežodis sako: „Šventas Andriejus striūnas nutrauko“. Bažnyčioje nebetuokiama, piršlybos liaujasi. O jei kas dar bandytų piršliauti, to vaikai gali nebyliais tapti.
Bedirbant būdavo pagiedamos adventinės giesmės. Dzūkai ir padainuodavo; čia išliko labai senoviškų advento dainų, kuriose galbūt glūdi netgi akmens amžiaus laikmečio atmintis. Joms būdingi priedainiai su žodžiais „leliumai“, „aleliuma loda“, „leliumoj“, „aleliuma rūta“. Ir dainose sakoma, kad pasaulį sukūrė trys kibirkštėlės, iškritusios nuo stebuklingo kriaušės medžio, o saulę ant savo devyniašakių ragų atneš elnias. Jaunimas bevakarodamas ir žaidimų pažaisdavo, ratelius eidavo; tik viskas santūriau, lėčiau, labiau primindavo apeigas, o ne linksmybes.
Turgų metas
Iš didesnių darbų valstiečiams gruodį būdavo likęs linamynis, dar ir meitėlį reikėdavę paskersti. Skerstuvėms svarbu parinkti tinkamą metą. Geriausias – mėnulio pilnatis arba priešpilnis. Sakoma, kad tuomet verdama mėsa pučiasi, būna minkšta ir skani, o nelaiku paskerstos kiaulės mėsa susitraukia kaip naginė.
Jei darbas atliekamas penktadienį, tai mėsa gerai laikysis, nes ir kirmėlėms „pasninkas“. Iš kiaulės kasos išvaizdos galima spėti, kokia bus žiema. Jei kasos pradžia stora, tai žiemos pirmoji pusė bus rūsti.
Gruodis – ir šventinių turgų metas. Įdomių būta advento turgų šiaurinėje Lietuvos dalyje. Jie vykdavo kas savaitę ir buvo vadinami taip: šeškaturgis, skaistaturgis, saldaturgis. Pirmajame prekiauta šiltais rūbais, kailinukais, mezginiais: pirštinėmis ir šalikais.
„Ar girdėtas toks posakis: „Užsimaukšlinęs muginę, pažinti negali“? – klausia L. Klimka ir paaiškina: – Tai apie žieminį galvos apdangalą: muginė – veltinė ar kailinė kepurė. Žodžiu, šeškaturgyje prekiauta viskuo, kas gins nuo žiemos speigų. Iš kur toks keistas prekymečio vardas? Mat samdiniai, parėję kalėdinių atostogų, rimto darbo nenusitverdami, gaudydavo šeškus: ir užsiėmimas, ir šiokia tokia nauda. Jų pelenais išdžiovintus kailiukus parduodavo – vis koks pinigėlis švenčių linksmybėms...
Skaistaturgis – dovanų mugė. Paskutinysis turgus prieš didžiąsias šventes – saldusis. Todėl, kad ten galima rasti Kūčioms – medaus, spanguolių, aguonų, džiovintų grybų, gabalinio cukraus. Ir kalėdinę žąsį ar pusę kiaulės galvos.
„Kaip paįvairintų didžiųjų prekybos centų bespalvę kalėdinę prekybą šių tradicijų atgaivinimas!“ – sako etnologas L. Klimka.
Saulėgrįža
Žiemos saulėgrįža pagal astronominį kalendorių tai dažniausiai gruodžio 22-oji. Tačiau kaip šventė daugelio kraštų ir tautų kalendoriuose saulėgrįža švenčiama, kaip žinia, vėliau – gruodžio 25 dieną; tarsi įsitikinus, kad diena tikrai jau nebetrumpės.
Krikščionių kraštuose – tai šv.Kalėdos, iškiliai pažymimos nuo IV a. kaip kūdikėlio Jėzaus gimimo diena. Kristus – krikščioniškajam pasauliui patekėjusi saulė... Šis palyginimas sutapdino žiemos saulėgrįžą su Išganytojo atėjimo į mūsų pasaulį data. Adventas – dvasinio pasirengimo sutikti šventąsias Kalėdas metas. Brandinant viltį, kad pasaulis taps geresnis ir teisingesnis.
Ankstų rytą į rarotus
Advento sekmadieniais bažnyčiose vyksta ankstyvosios šv.Mišios Švč.Mergelės Marijos garbei, kaimo žmonių vadinamos rarotais arba rarotinėmis pamaldomis. Pavadinimas nuo lotyniškos giesmės pirmųjų žodžių „Rorare coelum“ (rasokite, dangūs). Dar neišaušus per kaimą perbėgdavo vaikis su barškuliu, šaukdamas keltis į rarotus. O bažnytkaimyje net būgną mušdavo, jei turėdavo išsaugotą nuo senų laikų, gal po karų su totoriais ar švedais.
L. Klimka pasakoja, kad buvo tikima, jei prieš saulei tekant dangus liepsnotų gaisais, ateinantys metai bus negeri, skaudūs žmonėms, pilni visokių nelaimių. O jei saulė tekėdama įnyra į baltus debesėlius, tarsi avelių būrin, metai bus derlūs ir sėkmingi darbams.
Neilgai trukus po Tarpušvenčio ateis metas piršlyboms ir vestuvėms. Todėl manyta, kad kelias į rarotus ypač reikšmingas būsimajai nuotakai. Blogas ženklas, jei pasitaikytų sutikti priešais beateinančią moterį. O jei koja įlūžtų žengiant per užšalusią balutę, vedybiniame gyvenime gali pasitaikyti visokių netikėtumų. Geras ženklas ateičiai yra šioje kelionėje sutikti šunį, o dar geriau – pamatyti vilką.
Etnografo B.Buračo duomenimis, XIX šimtmečio pabaigoje tebebūta papročio Kalėdų naktį pjauti ožką ir palikti mėsą vilkams suėsti, kad vasarą bandos nekliudytų. Pjaudavę už kaimo, kryžkelėje, kur subėga keli keliai. „Vilke, vilke, ateik žirnių valgyt; jei neateisi, tai ir nesirodyk visai“ – tokia formule senu papročiu pilkis kviečiamas į Kūčių vakarienę. O paminėjus jo vardą už šventinio stalo, vasarą jis šunų neišpjaus.
Jono TAMULIO nuotr.
PULKAS: Gulbės – virš Šiaulių centrinio pėsčiųjų bulvaro. Anot etnologo, profesoriaus Liberto Klimkos, jei gulbės skrenda į pietus – tai ženklas, kad netrukus ateis dideli šalčiai. Šios gulbės skrido į pietvakarius.
Redakcijos archyvo nuotr.
TRADICIJOS: Libertas Klimka sako, jog tradicinėse gruodžio mėnesio lietuvių šventėse išliko nemaža senųjų tikėjimų reliktų. Tai liudija ir švenčių pobūdis – jos neskubios, trunkančios keletą dienų, reikalaujančios ilgo pasirengimo, nes gaminami ypatingi valgiai, persirengėlių kaukės, puošiami namai.
