
Naujausios
Kas yra malda? Tai žmogaus pokalbis su Dievu.
O kas kūryba? Tai Dievo pokalbis su žmogumi.
To neįmanoma sukišti į valdininkų pareigybes ar deputatų balsavimu priimamas miesto estetikos taisykles, rengtas savivaldybės bobyčių ir valdininkėlių, kurių Dievas nepašnekino. Kaip paaiškinti kabinetų daltonikams, kuo skiriasi žydra nuo geltonos?
TIKSLAS – „LĖŠŲ ĮSISAVINIMAS“!?.
Šiandien bulvaras nusėtas kvepiančiomis duobėmis. Nenuostabu, ruošiamasi kompleksiniam atkarpos remontui, keičiama požeminių vamzdžių ar nuotekų kanalizacija, todėl posėdžių salytės taip pat pakvipo protingais žvilgsniais ir dar protingesnėmis šnekomis.
Su nostalgija menu miesto vadovus sovietmetyje, kurie tokiems plepiams mestelėdavo popieriaus gabaliuką ir pieštuką su nedviprasmiška fraze: „Jei ne taip, tai kaip?“. Šis metodas įgaliojo mane neloti, o tapti dizaino įrangos generaliniu konstruktoriumi, kai per dvi savaites grupelė anuometinio Šiaulių K. Preikšo pedagoginio instituto studentų, 1985 m. vasaros praktikos metu, pateikė alternatyvą projektavimo instituto pasiūlymams. Miesto vadovams beliko rasti kompromisą, kad tiedu pasiūlymai taptų vienu ir darytų miestui garbę.
Nekomentuosiu architektonikos dėsnių, bet kaip dizaineris jaučiu pareigą priminti, kad anuometinis bulvaras spalvomis žiburiuodavo šventiniais vakarais, nes kiekviename burbule buvo įvadas spalvotoms lemputėms. Unikali iliuminacija buvo sustabdyta tik 2006 metais, kai prireikė naujų lempučių į senųjų lizdus. Tuometinis miesto biudžetas nutarė tą padaryti vėliau. Vėliau užmiršo. Atėjo laikas priminti.
Per šventes viršutinėse stulpų dalyse atsirasdavo vėjo malūnėliai ar ažūriniai akcentai, miesto aurai suteikdavę savitumo, o mums – pasididžiavimo jausmą: tai – originalu ir analogų nežinoma! Menu 2008 metus, kai tie rinkiniai tyliai nyko viename iš sandėlių.
O suoliukų medžio ritmika? Analogo neteko pastebėti nei vienoje pasaulio šalyje. Ji – anuometinės „Ventos“ technologinis kūrinys, kasdien glostomas saulės, lietaus ir sniego, kuriam jau sukako virš trisdešimt metų... Šiaulių stilistiką naikinti – nusikaltimas.
Belieka palyginti derlių – anuometinių dviejų savaičių ir dabartinio beviltiškai užsitęsusio maratono impotenciją, prasidėjusią sausyje... Ir skirtingus tikslus: anuomet – miesto gyvybės įprasminimą, dabar – juridinį jovalą: bulvaras tapo „tranzitine gatve“, o „viešos erdvės“ viešose diskusijose „viešais tualetais“ atsiduoda. Nesismulkinkime.
Kauniečių projektiniai pasiūlymai mažai pakito nuo pirmųjų pristatymų, vieningai kritikuotų tiek architektų, tiek miesto gyvenimo logikos, tiek anuometinių šios bulvaro dalies autorių. Belieka vargšus projektuotojus ginti teigiant, kad ateiviai vykdo projektinę užduotį, kurios popierius svaresnis už logiką, estetiką ir kūrybines vizijas...
Ne paslaptis, kad minėtą projektinę užduotį parengė kabinetinės veikėjos, tebegaunančios algas už broką. Bene kelis metus šios dalies autorius, tol titulavo apsišaukėliais, kol kažkur Vilniuje, pas „kažkokias kvado drėmaites“ šį mėnesį sužinojo mūsų pavardes. Juridinės intrigos dėsningai tebesigręžia prieš jų virtą juridinį jovalą. Juk mus, kūrėjus, saugo ne tik Dievas ar etikos taisyklės, bet ir Europos architektūrinio paveldo apsaugos konvencija, ir Berno konvencijos 6 paragrafas, ir būsima trišalė sutartis tarp savivaldybės, bulvaro autorių bei dabartinių projektuotojų, ir būtinybė projektą derinti su gyvais autoriais, ne tik su a.a. skulpt. K. Kasperavičiumi...
Minima projektinė užduotis – ne vienintelis kabinetinis brokas, kurio košę kabins miesto ateitis ir biudžetas. Juk jos fonas – „Europos investicijos“, kurias anksčiau ar vėliau užsienio investuotojai su procentais pareikalaus grąžinti...
Koks tikslas? Įsisavinti lėšas!? Rūpūs miltai!..
Vilius Puronas