Naujausios
Triukai su „senolių receptu“
Loreta RIPSKYTĖ
Sparčiai populiarėjant sveikai mitybai, entuziastingai tuo besidomintys gyventojai renkasi į klubus, mokosi gaminti įvairesnius patiekalus, tarp jų – vegetariškus ir tinkančius žaliavalgiams, kad nereiktų kimšti prekybos centrų pusfabrikačių arba daug „mačiusių“ (turėta omeny, kad daug praeivių, nors kyla visokių minčių) mišrainių.
Neretas susigundo stabtelėti prie ekologinių produktų lentynų, tačiau pabaidytas kainų nuskuba ten, kur taip pat skelbiama apie ekologiją, bet nė iš tolo ja nekvepia.
Joniškietė, atėjusi į prekybos centrą, pastebėjo lentynose sukrautus kūčiukų maišelius. Kūčios dar buvo toli, bet šių gaminių skonio per metus dažnas spėja pasiilgti. Tad ranka pati tiesiasi artyn.
Moteris, paėmusi nemenką – 350 gramų sveriantį – maišelį, paskaito, kas užrašyta, kaip ir rekomenduojama visiems potencialiems valgytojams, nenorintiems likti it musę kandus.
Kadangi apie produkto sudėtį informacija pateikta tokiomis mažomis raidėmis, kad jas įžvelgtų tik geriausių optikų ištikimi klientai arba pasižymintieji iš prigimties erelio žvilgsniu, moteris perskaito vien pavadinimą ir prierašą – „pagal senolių receptą“.
Šis labai nudžiugina, mintyse iškyla vaizdas su močiutės minkoma tešla, kvepiančiais krosnies orkaitėje kepančiais kūčiukais. O su aguonpieniu ar spanguolių kisieliumi – net seilę gali nuryti. Ir dar pakelio etiketės viršuje raudonai tarsi šviesoforas šviečia trys raidės „EKO“. Gal ir blogai, kad taip šviečia, juk šviesoforo raudona spalva reiškia draudimą... Bet apie tai bus pagalvota vėliau.
Pirkėja džiaugsmingai prie kasos susimoka už prekes ir keliauja į darbą, pavaišins koleges senoviškais šližikais, į kuriuos šeimininkės dėdavo tik miltų, vandens, mielių ir cukraus žiupsnelį, na, dar druskos.
Tačiau iškilmingai prie kavos ir arbatos pasiūlyti kūčiukai vienai kolegei pasirodo „šleikščiai saldūs“, kitai – kietoki. Pagaliau bendromis jėgomis kruopščiai išnagrinėjama produkto etiketė.
„Pagal senolių receptą“ kepėjų gaminti šližikai ar prėskučiai, ar kūčiukai (kaip pavadinsi, taip nepagadinsi), be miltų, cukraus, druskos, aguonų ir gyvulinių riebalų bei augalinių aliejų margarino, savyje turi du emulsiklius, rūgštingumą reguliuojančios medžiagos, kvapnaus dažiklio.
Prie visų jų puikuojasi raidė „E“. Vienas jų, „E471“ – digliceridas arba – sintetiniai riebalai, kurių poveikis organizmui nežinomas, kitur rašoma – neutralus. Kiti priedai, pasak visažinės Vikipedijos, sveikatai nekenksmingi.
Tačiau, primenu, pirkėja mokėjo už kūčiukus, kurie, kaip teigiama užraše, pagaminti taip, kaip juos ruošdavo seni žmonės.
Bet kokie „melagiai“ tie senoliai? Pasirodo, jie viską žinojo apie įvairius priedus, tik mums niekada nesakė, kai ant stalo per Kūčias dėdavo kūčiukus.
Jei kas nesuprato ironijos, dar pridursiu – turbūt tie „senoliai“, kurie paporino kepyklai receptą, dirba maisto technologais.
Tad prieš perkant prekę neverta susivilioti gražiu šiuolaikišku užrašu „eko“ ar gerus vaikystės prisiminimus žadinančiu prierašu, kad pagaminta pagal „senolių receptą“. Visi tą žino, bet vis tiek kartais pasiduoda žodinei pagundai ir iliuzijai. Tai gali būti tik rinkodaros dalykėliai. Dažniausiai. Nors turbūt ne visada. Kaip ir ne visi politikai melagiai. Turbūt, bent ne visada.
