UŽGAVĖNĖS – DALYKAS RIMTAS, KLAUSIMŲ IR ATSAKYMŲ PILNAS

UŽ­GA­VĖ­NĖS – DA­LY­KAS RIM­TAS, KLAU­SI­MŲ IR AT­SA­KY­MŲ PIL­NAS

Švęs­ti – ne dirb­ti, to­dėl ti­kė­ti­na, kad šven­tų­jų per šven­tes tu­rė­tų bū­ti dau­giau, kaip šven­čian­čių­jų. Nie­ko nuo­sta­baus – gy­ve­ni­mas tu­ri sa­vo tai­syk­les, ku­rių ne­ma­to­me to­dėl, kad eksp­loa­tuo­ja­me imp­lan­tuo­tus po­žiū­rius su die­viš­ka rai­da: juk Die­vas taip iš­da­li­no vi­siems pro­tą, kad nie­kas ne­si­skun­džia jo trū­ku­mu.

Už­ga­vė­nės – vie­na to­kių šven­čių, ku­rias šven­čia­me, ne­la­bai ži­no­da­mi ko­dėl. Nie­kas ne­ga­li paaiš­kin­ti, ko­dėl ji or­ga­ni­zuo­ja­ma sep­ty­nias sa­vai­tes iki Ve­ly­kų, nors su ka­ta­li­ky­be ji ne­tu­ri nie­ko bend­ro. „Žie­mos pa­ly­dos“, „Ra­gu­čio“ šven­tė – pa­va­di­ni­mų tra­di­ci­ja tęž­ta am­žių ir pa­go­ny­bių mig­lo­se, ku­rias pa­sklai­džius, vel­niš­kai įdo­mių ypa­ty­bių at­ras­tu­me. Net ap­si­lai­žy­tu­me. Pra­dė­ki­me nuo ku­li­na­ri­jos.

Ko­dėl mo­te­rė­lės ruo­šia sta­lus ir ku­li­na­ri­nius pa­vel­dus: „šiu­pi­nį“ iš kruo­pų ar žir­nių bei kiau­lės gal­vos, „kiun­kę“ – bul­ves de­dant vie­toj žir­nių, ko­dėl ke­pa pa­pras­tus mil­ti­nius bly­nus ar šven­ti­nes „po­npoš­kas“ iš rau­gin­tos teš­los, su­si­šau­kian­čias su „spur­go­mis“? Juk to­kia prie­vo­le bu­vo ir te­bė­ra ig­no­ruo­ja­mos mo­te­riš­kių ly­gios tei­sės, ku­rias da­bar gi­na Eu­ro­pos Žmo­gaus tei­sių švie­suo­liai.

Ko­dėl vy­ru­kai vaikš­to per­si­ren­gė­liais? Tie per­si­ren­gė­liai – šlykš­čios kau­kių ka­ri­ka­tū­ros. Ko­kia tra­di­ci­ja pri­ver­tė mū­sų jau­nuo­lius deng­ti sa­vo do­rus vei­dus kau­kė­mis, tu­rin­čio­mis kuo šlykš­tes­nę iš­vaiz­dą, bet bū­ti­nai – be­si­šyp­san­čią? Pa­ty­ri­nė­jus anuo­me­ti­nių per­si­ren­gė­lių rū­šis, ne­no­ro­mis no­ri­si jas už­draus­ti. Tai – „žy­de­liai“, „či­go­nai“, „veng­rai“, „kup­čiai“, „ožiai“... Jei tris pir­muo­sius draus­tu­me dėl na­cio­na­liz­mo, tai pa­sku­ti­niuo­sius – dėl sex­li­tua­niz­mo. Ko­dėl? Pa­siaiš­kin­ki­me pa­gal sa­vo tau­ti­nio su­ge­di­mo laips­nį.

Na­cio­na­liz­mas? Ka­dan­gi nuo vi­du­ram­žių lai­kų iki II pa­sau­li­nio ka­ro pir­mų­jų die­nų, t.y. per 450 me­tų lai­ko­tar­pį Lie­tu­vo­je ne­bu­vo už­fik­suo­ta jo­kių an­ti­žy­diš­kų po­gro­mų, ku­riais gar­sė­jo kai­my­nai, anuo­met tik per Už­ga­vė­nias vai­ki­ga­liai ga­lė­da­vo pa­dek­la­muo­ti „Li­po žy­das ko­pė­čiom ir nu­kri­to ne­ty­čiom...“. Be­lie­ka gal­vo­ti, kad ne tai bu­vo ho­lo­kaus­to siau­bų prie­žas­tis. Juk ne Už­ga­vė­nės mus pa­da­rė „žyd­šau­džių tau­ta“, ku­rios pi­lie­tis esu ir aš, ir tu, skai­ty­to­jau.

Sex­li­tua­niz­mas? Čia – rim­čiau, nes kve­pia pi­ni­gais, ka­dan­gi pi­ni­gus, ku­riuos ne­lai­ko­me ban­ke, lai­ko­me ko­ji­nė­se, na­muo­se. Jei kal­bė­ti se­no­vi­niu žar­go­nu – „pan­čia­ko­se“. Tai­gi „pan­čia­ka“ – se­no­vi­nė pi­ni­gi­nė. Už­ga­vė­nių per­si­ren­gė­liai „ožiai“, pa­si­puo­šę ra­gais ir ožio gal­vo­mis, pa­pil­vė­je pri­si­tvir­tin­da­vo to­kias „pan­čia­kas“, vie­toj pi­ni­gų, pri­pil­tas dul­kių ir pe­le­nų. Kai toks „gra­žuo­lis“ įsi­suk­da­vo į va­ka­ruš­kų šur­mu­lį ar ra­te­lius, ki­ti per­si­ren­gė­liai ša­ka­liais dau­žy­da­vo per tas „pan­čia­kas“. Pe­le­nai tu­mu­lais virs­da­vo, o mer­gos spieg­da­vo, nes to­kiu bū­du jas dul­kin­da­vo­me.

Mes – vie­nin­te­lė tau­ta, ku­ri taip mo­te­ris dul­kin­da­vo. Tam, kad neiš­nyk­tu­me. Tą įpro­tį už­drau­dė tiek įsta­ty­mai, tiek li­tua­nis­tai, tiek ge­ri pa­pro­čiai, tiek išim­tys, ku­rios lie­tė šią są­vo­ką, ne­sup­ran­ta­mą ki­ta­tau­čiams. Ir mums ne­be­sup­ran­ta­mą, to­dėl ne­švan­kią.

Ko­dėl de­gi­na­me „Mo­res“ (ki­ti – „Kot­res“, tik Ra­sei­niai – „Mag­dę“)? Mū­sų kar­ta įdir­bį tu­ri. Prieš ke­lis me­tus mes šiau­lie­čiai bu­vo­me at­žy­mė­ti Lie­tu­vos re­kor­dų Gi­ne­so kny­go­je, kai Šiau­lių pro­fe­si­nio ren­gi­mo Pre­ky­bos ir vers­lo sky­riaus ini­cia­ty­va, anuo­me­ti­nė­je dy­ky­nė­je ša­lia „Ak­ro­po­lio“, bu­vo su­de­gin­ta pa­ti di­džiau­sia Lie­tu­vos „Mo­rė“. Šį va­sa­rį – net tris su­pleš­kin­si­me. Ma­da?

Ne, tai – re­lik­tas iš anų lai­kų, kai mū­sų tau­tą švie­suo­liai mo­kė, kaip ra­ga­nas at­pa­žin­ti, kaip jas nuo uoš­vie­nių at­skir­ti, kaip jų lau­žais šven­tes pa­puoš­ti, gra­žiu ir pa­mo­kan­čiu re­gi­niu pa­si­gro­žė­ti. Pas­ku­ti­nią­ją Šiau­lių ra­ga­ną su­de­gi­no­me 1719 me­tais. Ki­tą­met mies­tas švęs tri­jų šim­tų me­tų ju­bi­lie­jų.

Nors dau­gu­ma mū­sų ma­no, kad ra­ga­nų ne­bė­ra, pa­si­dai­ry­ki­me, sa­vo drau­gių pa­si­klaus­ki­me, jos to­kias pa­žįs­ta, pa­ro­dys... Nea­be­jo­ju, ju­bi­lie­jui ne vie­ną su­ra­si­me, 2019 me­tų rin­ki­mų ba­ta­li­jas is­to­ri­niais ra­ga­nų lau­žais de­ko­ruo­si­me. Ži­niask­lai­da pa­dės.

Tra­di­ci­ja, brač, da­ly­kas rim­tas!

Vilius PURONAS