Naujausios
Komentaras
Užkardos ir barikados
Petras BALČIŪNAS
Vis daugiau Lietuvoje solidžių ir nelabai solidžių kontorų baigia atsiriboti nuo žmonių. Dėl menkos smulkmenos tenka skambinti į Vilnių, spaudos atstovams perduoti klausimus. O tie niekur neskuba. Tik viena kita įmonė ar įstaiga supranta, kad žmonės nori operatyvaus atsakymo, kad taip vykdoma socialinė paslauga ir funkcija.
Pirmiausia nuo gyventojų atsitvėrė kai kurios savivaldybės – ne išimtis ir Šiaulių miesto. Vadinamasis „vieno langelio“ interesantų aptarnavimo principas beveik trims šimtams miesto savivaldybės tarnautojų leidžia jaustis ramiai ir komfortiškai. Niekas nekaišioja nosies į kabinetus.
Valdžios įstaigų pavyzdžiu seka ir gamybinės organizacijos, ypač tos, kurių priedermė teikti gyventojams paslaugas. Labai aukštai galvas iškėlė ir kai kurios daugiabučius namus administruojančios įmonės, kurias kažkada vadinome paprasčiausiomis namų valdybomis.
Didelėse bendrovėse pristeigta spaudos atstovų arba ryšių su visuomene etatų. Net su kunigais tiesiai ne visada pabendrausi, tenka ieškoti kokio kanclerio ar panašaus tarnautojo.
„Išponėjimas“, – pasakytų kaimo žmogus. Visi tokie ponai, kad nebėra ko toliau pasiųsti. Bet visa tai kažkodėl vadinama „demokratija“. Ta „demokratija“ prasideda ir baigiasi kokioje nors slidžioje perėjoje ar šaligatvyje. Griūk, pyk, susižeisk, nusikeik, nes burnos aušinti dabar niekas nedraudžia. Tiesa, jeigu kišenėje neturi mobiliojo telefono. Jei turi, greitai „išryškins“, dėl ko esi nepatenkintas. Ir tada, progai ištikus, tau paaiškins, iš kur kojos dygsta.
Bet visiems tos kojos dygsta iš tos pačios vietos. Ir kam čia pūstis vieniems prieš kitus kaip varlytėms prieš jaučius, kurių Lietuvoje jau beveik nebeliko – visi išskraidžiojo į kraštus, kuriuose kiaulienos nevalgo.
Užsitvėrėme tvoromis, užkardomis ir net barikadomis. „Puikus atviros visuomenės etalonas“.
