Naujausios
Užkoduotos paslapties interpretacijos
Arūnas UOGINTAS
„Šiaulių krašto“ kultūros apžvalgininkas
Spalį Šiaulių meno galerijos pakvietė į naujas parodas. Keliose iš jų eksponuojamos mūsų universitetą baigusių dailininkų darbų kolekcijos: Dailės galerijoje savo naujus darbus iškabino jaunasis menininkas Antanas Šeronas, Universiteto galerijoje abstrakčius kūrinius rodo, kažkada „BIX“ grupėje bosu grojęs tapytojas Virginijus Tamošiūnas.
„Laiptų“ galerija po dviejų su pusės metų pertraukos reprezentuoja jau klasiku tapusio vilniečio Gintaro Palemono Janonio tapybą.
Sudėtinga taip paprastai lyginti visus tris tapytojus: jų kūryba laisva ir motyvų jie nestokoja. Minėtų autorių kūrinių koncepcijų nevaržo jokie socialiniai, politiniai kontekstai ar kitos kasdienybės realijos. Tapytojai yra profesionalai.
Visas tris parodas, sakyčiau, sieja savitas lakoniškas koloritas, dekoratyvumas, abstrakcija, tačiau, atidžiau stebint kūrinius, galime atrasti ir tam tikros užkoduotos paslapties interpretacijų.
Viename interviu tapytojas Janonis prisimena, kad kai kuriuos parodos „Mėlyna agava ir kt.“ darbus inspiravo „Laiptų“ galerijos projektas „Šiaulių Monmarto Respublika“. Tai peizažas su raudonomis moterimis priekiniame plane.
Žinodami tradicinio „Laiptų“ galerijos projekto atributus kompozicijoje dar pastebime dryžuotą sargybinio būdelę tolumoje, ir tuomet paslaptingas kiek siurrealistinės raiškos kūrinys atgyja visai realistiniu vaizdiniu kaip interpretacija.
Manau, žinant kodus, taip galima grožėtis ir kitais autoriaus kūriniais. Lakoniškos bei minimalistinės, kontrastingo kolorito kompozicijos atsiveria savitu siužeto ir koncepcijos grožiu. Tai ir yra menininko profesionalumo ženklas.
Virginijaus Tamošiūno abstrakcijų kodus tektų šifruoti ilgiau arba stebėti jo faktūrų ar potėpių seką, prisiminus taip vadinamą „veiksmo“ tapybą, kai akcentuojamas pats tapymo procesas, o ne galutinis rezultatas – paveikslas. Nors gal būt tokios tapybos plastikos ar tapymo būdo Virginijus ir nesiekia.
Jei Janonis ir Tamošiūnas yra jau susiformavę, originalią tapymo manierą turintys ir savas temas interpretuojantys menininkai, tai jaunasis Antanas Šeronas palaipsniui atranda savo braižą.
Šiaulių universiteto absolventas nuoširdžiai pasakoja vizualiais kaimo istorijas ir po truputį tarsi linksta devyniolikto amžiaus prancūzų postimpresionisto Pjero Bonaro ( Pierre Bonnard ) tapybinės plastikos link, tik jo potėpiai dar „sunkūs": autorius mėgsta didelius formatus ir dažų negaili.
Antano paveikslų motyvai – „viskas, kas neblizga ir nešaukia, kas atėję iš pilkos kaimo kasdienybės“. Tai atpleišėję sienų tapetai, byrantis tinkas, tarsi ženklai, laiko įrėžti miesto priemiesčių sodybų interjeruose (dailininkas gimė ir augo Radviliškio rajone, Praščiūnų kaime).
Šios metaforos būdingos jo ankstyvuosiuose kūriniuose. Pastarųjų metų darbuose Antanas didesnį dėmesį skiria gamtovaizdžiui. Kaimo motyve telpa ir vienas kitas gyvūnas – karvutė, kampe susisukusi katė ar koks „brisius“ prie būdos.
Pastarajam personažui – kaimo sodybų palydovui – autorius skiria kelis kūrinius. Juodai baltas kiemsargis, fotografiškai sukomponuotas paveikslo stačiakampyje ir tapytas tarsi ant apleisto namo sienos, kurią išvagojo kirvarpos ir per kiaurą stogą metų metus tekšantis vanduo, yra liūdna ir galbūt taikli metafora šių dienų Lietuvos provincijai.
Autorius surengė jau šešias personalines parodas ir rimtai siekia kūrybinių aukštumų. Dalyvavo 3-joje Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalėje „ Q14"( 2014) ir kitose svarbiose parodose. Tačiau „Metaforos“ – rimčiausia meninė paraiška, kur dera ankstesni kūriniai ir naujieji eksperimentai, ieškojimai.
Įdomu, kad jaunas kūrėjas optimistiškai žvelgia į ateitį, nesiruošia pataikauti saloninei dailei ir toliau tapo „nepatogius“ vartotojiškai kultūrai kūrinius.
Jis atviras skaitytojui ir duodamas interviu: „Kaip į sielos atgaivą atsigręžiu į melancholiškus praeities objektus, ieškau juose paprastumo, gerumo, tikrumo – širdies.“ Paprastas ir aiškus autoriaus moto.
Daugelis jaunuolių, ypač dirbančių meninėje terpėje, tarkim įvairiuose taikomojo dizaino ar panašiame versle, dažnai ieško išeities, kurdami „pagražintą“ savo įvaizdį.
Viename miesto laikraštyje skaičiau apie jaunuolį, kuris teigė, „perkėlęs savo verslą“ iš užsienio į Šiaulius ir svetur dar spėjęs prisidėti net prie „Formulės 1“ reklamos gamybos. Skaitant atidžiau matyti, kad kai kurie duomenys yra gerokai „išpūsti“, o reklaminė žinia yra orientuota į būsimą provincialų paslaugos pirkėją, kurį garsūs pavadinimai tūrėtų priblokšti.
Pasitaiko, kad ir dailininkai kartais „papuošia“ kūrybines biografijas neaiškiomis parodomis ir tariamai įgyvendintais meniniais projektais užsienyje, kurių galų ar įrodymų neįmanoma rasti.
Kartais dėl reklamos galerijų savininkai sutirština spalvas, kurdami „piarą“ parodos atidarymui.
Rimti menininkai „renka taškus“ garsiose, prestižinėse parodose, bienalėse, trienalėse – konkursuose, kurie žymi kūrėjo vertę, nusako profesionalumą. Taip susikuriama vertė, prestižas. Šiauliuose yra ne vienas kūrėjas, pelnęs tokį pripažinimą.
Kartais išpūsta reklama pakiša koją. Tačiau yra pavyzdžių, kai patys menininkai ar jų vadybininkai pardavinėja, ir visai neblogai, „tuščią orą“.
Viena tokia „diversija“ sukėlė skandalą šių dienų Vokietijoje. Karlas Waldmannas nuo 1989 metų buvo „atrastas“ ir paskelbtas vokiečių dadaizmo ir konstruktyvizmo žvaigžde. Jo daugiau nei 1200 kūrinių buvo parduoti aukcionuose, eksponuoti garsiuose muziejuose ir galerijose.
Dabar policija mano, kad jis buvo tiesiog išgalvotas klastotojų, kurie jau daugelį metų apgaudinėjo aukcionų namus ir kolekcionierius ("Literatūra ir menas“, 2015 spalio 18)...
Grįžtant prie Antano Šerono kūrybos, matyti, kad tokios meninės diversijos jam nerūpi, nors tam tikra intriga, siekiant sudominti žiūrovą, jam visai tiktų. Gal todėl autorius parodos atidarymą rengė gan neįprastu Šiaulių publikai laiku – šeštadienį 12 valandą.
