Va­sa­rio 16-ąją su­tik­si­me su Vy­čio vė­lia­va

Va­sa­rio 16-ąją su­tik­si­me su Vy­čio vė­lia­va

Kęs­tu­tis Ma­siu­lis, Sei­mo na­rys

Šis teks­tas ne­bus apie tai, ku­ri vė­lia­va – Vy­čio ar Tau­ti­nė – yra ge­res­nė. Šis teks­tas bus apie tur­tin­gą pa­vel­dą Vy­tį, ku­rį tu­ri­me jau 700 me­tų, ku­ris bu­vo la­bai svar­bus ir Va­sa­rio 16, ir tar­pu­ka­riu, ir po­ka­riu ir apie ku­rį ga­li­me telk­ti sa­vo vals­ty­bę. Sei­mas sau­sio mė­ne­sį žen­gė dar vie­ną sim­bo­li­nį žings­nį ir pra­plė­tė Vy­čio vė­lia­vos nau­do­ji­mą, tai­gi šį pui­kų sim­bo­lį ma­ty­si­me dar daž­niau.

Vy­čio vė­lia­vą lai­mė­jo žmo­nės

Dar 2012 m. Sei­me su ko­le­ga Sta­siu Šed­ba­ru re­gist­ra­vo­me įsta­ty­mo pa­tai­są, kad Vy­čio vė­lia­va bū­tų nau­do­ja­ma pla­čiau. Siū­lė­me, kad Vy­čio vė­lia­va bū­tų ke­lia­ma per is­to­ri­nių šven­čių die­nas, prie vals­ty­bi­nių įstai­gų ir praei­ty­je svar­bių vie­tų.

Dau­gu­ma Sei­mo na­rių tuo me­tu ty­liai pri­tar­da­vo šiai idė­jai, ta­čiau sa­ky­da­vo, kad da­bar ne me­tas apie tai kal­bė­ti. Sei­mo ko­mi­te­tams pra­dė­jus pa­tai­sos svars­ty­mus, spau­do­je te­ko skai­ty­ti ar­gu­men­tuo­tų ir net pik­tų laiš­kų, kad Vy­čio vė­lia­va kon­ku­ruos su Tau­ti­ne vė­lia­va, kad čia pro­vo­ka­ci­ja ir pan. Net iš­ki­lūs Tė­vy­nės są­jun­gos, ku­ri sa­ve pri­sta­to, kaip is­to­ri­ją ypač ger­bian­ti par­ti­ja, ly­de­riai ba­rė­si, kad už­sii­ma­ma ne­tin­ka­ma veik­la. Vie­nas žy­mus vi­suo­me­ni­nin­kas bu­vo atė­jęs į par­la­men­to rū­mus ir gra­si­no mi­tin­gais, jei­gu ne­bus nu­sto­ta sa­vi­va­liau­ti ir Vy­čio vė­lia­vą iš­va­di­no kaip „per daug rau­do­ną“. Už­sie­nio lie­tu­viai bu­vo priė­mę do­ku­men­tą, kad iš­vis ne­pri­ta­ria Vy­čio vė­lia­vos nau­do­ji­mui, nes taip, ne­va, bus nu­ver­tin­ta po­ka­rio par­ti­za­nų veik­la. Vi­siems šiems ar­gu­men­tams nu­ga­lė­ti gau­su is­to­ri­nės me­džia­gos ir ačiū pi­lie­tiš­kiems žmo­nėms: ak­ty­viam is­to­ri­nės vė­lia­vos pro­pa­guo­to­jui Dei­vy­dui Rim­ke­vi­čiui, žy­miems is­to­ri­kams pro­f. Alf­re­dui Bumb­laus­kui ir pro­f. Rim­vy­dui Pet­raus­kui.

Ne­pai­sant po­li­ti­nių ir pi­lie­ti­nių pa­stan­gų Vy­čio vė­lia­va ne­bū­tų įgi­ju­si de­ra­mo svo­rio, jei ne vi­suo­me­nė. Po ži­niask­lai­dos ir bend­ruo­me­nių dis­ku­si­jų Vy­čio vė­lia­va la­bai spar­čiai pra­dė­jo po­pu­lia­rė­ti. Ak­ty­vūs vi­suo­me­nės ly­de­riai šį sim­bo­lį pra­dė­jo nau­do­ti įvai­riuo­se vie­šuo­se ren­gi­niuo­se, vė­lia­va su­ple­vė­sa­vo ant vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jų ir ant pa­pras­tų žmo­nių na­mų. Sei­mui tą pa­ma­ty­ti rei­kė­jo lai­ko.

Įs­ta­ty­mo pa­tai­sa dėl vė­lia­vos pla­tes­nio nau­do­ji­mo įstri­go Sei­mo tei­sės ko­mi­te­te, o konk­re­čiai il­ga­me­čio pir­mi­nin­ko Ju­liaus Sa­ba­taus­ko stal­čiu­je. Aš jo daug kar­tų pra­šiau pa­reng­ti to­li­mes­niam svars­ty­mui rei­ka­lin­gą iš­va­dą, ra­šiau laiš­kus, kal­bė­jau Sei­mo po­sė­džiuo­se, krei­piau­si į Eti­kos ko­mi­si­ją.. vis­kas vel­tui. Te­ko lauk­ti 5 me­tus, kol am­ži­na­sis Tei­sės ko­mi­te­to pir­mi­nin­kas pa­ga­liau bu­vo pa­keis­tas. Nau­jo­ji pir­mi­nin­kė Ag­nė Ši­rins­kie­nė, kaip ir vals­tie­čių par­ti­jos va­do­vy­bė, vi­sai ne­ma­tė rei­ka­lo spe­cia­liai kaž­ką sa­bo­tuo­ti, o iš­kart pa­ren­gė rei­ka­lin­gus do­ku­men­tus, ati­da­vė par­la­men­tui bal­suo­ti ir ne­ti­kė­tas re­zul­ta­tas – nei vie­nas Sei­mo na­rys ne­bal­sa­vo prieš.

Vy­čio ga­ly­bė

Vy­tis – sim­bo­lis, ku­ris vie­ni­ja Lie­tu­vą jau nuo XV am­žiaus. Tai la­bai įsi­min­ti­nas ir vaiz­din­gas stip­ry­bės, ryž­to, drą­sos ir ener­gi­jos ženk­las ge­rai ži­no­mas vi­sa­me re­gio­ne. Per am­žius Vy­čio įkvėp­ti bend­rą ša­lį sta­tė įvai­rių tau­ty­bių gy­ven­to­jai, ir tai bu­vo sėk­mės pro­jek­tas – Lie­tu­vos Di­džio­ji Ku­ni­gaikš­tys­tė. Ta­da iš Lie­tu­vos, re­gio­no ly­de­rės, ki­ti mo­kė­si ka­ry­bos, kul­tū­ros, ama­tų ir me­no. Lie­tu­va ne­ži­no­jo to­kio pro­ce­so kaip emig­ra­ci­ja, prie­šin­gai, į Lie­tu­vą, kaip ga­li­my­bių ša­lį, vy­ko žy­dai, vo­kie­čiai, len­kai, ru­sai, ško­tai ir daug ki­tų.

Vy­čio vė­lia­va tu­ri vie­ną la­bai svar­bų pri­va­lu­mą. Ji sim­bo­li­zuo­ja il­gą vals­ty­bės is­to­ri­ją, ku­ri spin­du­liuo­ja to­le­ran­ci­ją, nuo nie­ko neat­sis­ki­ria, bet vi­sus jun­gia. Vy­čio vė­lia­va ple­vė­suo­da­vo bend­ruo­se Abie­jų Tau­tų ren­gi­niuo­se, at­sto­va­vo vi­sas tau­ti­nes Lie­tu­vos ma­žu­mas, ją nau­do­da­vo mū­šiuo­se, Vy­tis bu­vo val­do­vų her­be. Šis sim­bo­lis nie­ka­da ne­bu­vo sve­ti­mas nei ru­sams, nei gu­dams, nei mu­sul­mo­nams nei ki­toms vi­suo­me­nės gru­pėms, to­dėl ši vė­lia­va yra la­bai tel­kian­ti vi­suo­me­nę.

Tu­ri­me to­kį is­to­riš­kai tur­tin­gą sim­bo­lį, ku­riuo ga­li­me di­džiuo­tis ir jo pa­grin­du kur­ti vi­są vals­ty­bės įvaiz­dį, o svar­biau­sia, sa­vo ta­pa­ty­bę. Bet koks už­sie­nie­tis bent vie­ną kar­tą pa­ma­tęs Vy­tį jį at­si­mins il­gam. Įsi­min­ti­nas vi­siems Vy­tis bu­vo ir praei­ty­je. Gė­ri­mės vi­kin­gų lai­vais, is­lan­dų gei­ze­riais, olan­dų ma­lū­nais, is­pa­nų ko­ri­do­mis, tai įver­ti­na­me ir ką pa­tys esa­me pa­vel­dė­ję iš sa­vo praei­ties. Kai tu­ri­me Vy­tį, ne­rei­kia jo­kių „drą­sios ša­lies“ stra­te­gi­jų. Už­ten­ka su­si­telk­ti ir džiaug­tis sa­vo pa­vel­du!

Ar­tė­ja Va­sa­rio 16–oji, tai ir­gi pui­ki ga­li­my­bė iš­kel­ti ne tik Tris­pal­vę, bet ir Vy­čio vė­lia­vą, ku­riai ple­vė­suo­jant ir bu­vo pa­si­ra­šy­tas Nep­rik­lau­so­my­bės Ak­tas.