Naujausios
Valdančiosios koalicijos dėlionės ir sapalionės
Nerijus BRAZAUSKAS
Naujosios valdančiosios koalicijos formavimas atskleidė keturis esminius dalykus: a) tradicinės ir dominuojančios politinės partijos negali susitaikyti su Seimo rinkimuose patirtu pralaimėjimu; b) „valstiečių“ lyderiai žaidžia politinius ir retorinius žaidimus; c) Prezidentė kol kas išlieka politiškai korektiška ir ypatingai nedemonstruoja politinių simpatijų ir antipatijų; d) skirtingi socialdemokratų ir konservatorių partijų flangai vidinę konkurencinę kovą keičia vieša diskusija. Visus minėtus dalykus sieja burtažodžiai: konsultacija, derybos, koalicija, sparnas.
Rinkimus pralaimėjusi TS-LKD išsakė pagrindines sąlygas deryboms su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga: koalicijoje turėtų dalyvauti Liberalų sąjūdis, joje visiškai nepageidaujami socialdemokratai, koaliciją sudarančių partijų lyderius turėtų patikrinti specialiosios tarnybos.
Tik antrasis noras yra logiškas, nes socialdemokratai yra konservatorių partijos ideologinis priešas, o kartu ir pačios konservatyviosios politinės jėgos vidinės raidos variklis.
Advokatavimas Liberalų sąjūdžiui primena vaikų karus ir jaunesniųjų norą turėti vyresnį užtarėją. Taip parodoma, kad liberalų – amžinųjų konservatorių partnerių – partija yra nesavarankiška, neįgali ir reikalaujanti stipresniojo globos. Patys liberalai aiškina norintys likti ištikimi savo rinkėjams, tačiau iš esmės jie netrokšta padėti TS-LKD įgyvendinti naujo plano Lietuvai ir eilinį kartą pozicijoje užimti jauniausiojo brolio vietą.
Konservatorių siekis, kad valdančiosios koalicijos lyderiai ir kiti būsimi aukšti valstybės pareigūnai būtų patikrinti valstybės saugumą užtikrinančių tarnybų, yra nesuprantamas ir neracionalus. Šios partijos vedliai turėtų prisiminti jiems žinomame įstatyme pateiktą politinės partijos apibrėžimą, o ne pretenduoti atlikti kitų įstaigų funkcijas.
Pagrindinė konservatorių problema yra ne dvi stovyklos, kurių viena – krikdemiškoji – pagrįstai siekė derėtis dėl koalicijos, bet senųjų partijos narių žūtbūtinis noras rasti atsakymą, kodėl buvo pralaimėta vienmandatėse apygardose. Andrius Kubilius netikėtai susivokė, jog kalta nostalgija praeičiai, bet jis nesupranta, ko rinkėjai nenorėjo matyti partijos kandidatų sąraše.
Socialdemokratų partija Seimo rinkimuose, regis, buvo nubausta laikinai. Ši politinė jėga konsultacijose su „valstiečiais“ buvo nuosaiki, o tuo pačiu ir chameleoniška. Ji ramiai išlaikė pirmąją permainą – nesiderėti dėl postų, ministerijų ir Europos Sąjungos milijonų porinkiminę naktį. Vėliau partijos prezidiumas informavo, kad socialdemokratai sutinka pradėti derybas, nes jie yra atsakingi, nenori sukelti politinės krizės ir nesiekia jokių postų. Metamorfozė!
Pirmiausia būtina susitarti dėl programinių nuostatų, – sakė premjeras. Tas pats Butkevičius, kuris anksčiau nuolat teigė, kad 70 proc., jog partija dirbs opozicijoje.
Socialdemokratai, mano galva, sprendžia ne derybų koalicijoje, o partijos išlikimo klausimą. Vieniems nariams atrodo, kad partijai prestižą gali sugrąžinti dalyvavimas koalicijoje, o kiti, ypač jaunesni bičiuliai, pasisako prieš derybas su „valstiečiais“ ir siekia natūralaus atsinaujinimo.
Pirmieji idealistiškai tikisi, kad rinkėjai patikės socialdemokratais, kai bus išspręstos socialinės problemos. Antrieji pagrįstai suvokia, kad socialdemokratinių idėjų gausu Valstiečių ir žaliųjų sąjungos programoje, o tai reiškia, kad politikos naujokai po ketverių metų gali eliminuoti Lietuvos socialdemokratų partiją bei persivilioti jos rinkėjus.
„Valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis simultaniškai žaidžia politinę šaškių partiją ir su konservatoriais, ir su socialdemokratais. Dabar aiškėja, kad „prieš rinkimus tarp trijų partijų vadovų konfidencialiai buvo derinama galimybė sudaryti trijų partijų: LVŽS, TS-LKD ir Liberalų sąjūdžio koaliciją“. Tokia praktika nėra nauja, tačiau galutiniai rinkimų rezultatai planuotos valdančiosios koalicijos formavimą pavertė ne dėlione, o sapalione.
Laimėtų mandatų skaičius lėmė, kad šaškių partiją pradėjo šį žaidimą itin mėgstantis Karbauskis. Jo priešininkas – jaunasis Landsbergis – arogantiškai aiškino, kad partijos niekas dar nepakvietė prie šaškių lentos. Taip teigta, suvokus, kad ne jis organizuos žaidimą. Labiau patyręs Butkevičius sutiko sužaisti šią partiją ir baltąsias šaškes nuolankiai atidavė rinkimų nugalėtojui.
Šiame politiniame žaidime kebliausias atrodo permainų klausimas. Ką rinkėjui, balsavusiam už „valstiečius“ ir permainas, gali pasakyti Karbauskio ir Skvernelio duetas? Kokios permainos, jeigu derybos vykdomos su tais, kuriuos rinkėjai aštriai kritikavo ir principingai atmetė?
Toks ėjimas buvo tikėtinas, nes rinkimų agitacijos metu Karbauskis aiškiai sakė, su kuo sudarytų koaliciją, o su kuo ne. Socialdemokratai buvo vienas iš variantų, tačiau tai tebuvo konservatorių spaudimo priemonė. Dabar, regis, tikimasi, kad nukraujavę socialdemokratai padės sukurti darnią Lietuvą. Tai sapalionė, kuri neleis įgyvendinti tokių reformų, kurias būtų galėjusios Lietuvai atnešti abi rinkimus laimėjusios partijos.
Sapalionę, o ne atsakingą dėlionę labiausiai lemia vidinės kovos partijose ir jų tolimesnio egzistavimo perspektyvos. Socialdemokratų partijoje gali įvykti skilimas net ir tada, jeigu partija sėkmingai pasirodys derybose ir dalyvaus valdančiojoje koalicijoje. Rinkėjai nuopelnus priskirs "valstiečiams", o tai reikš, kad kituose rinkimuose socialdemokratai praras dar daugiau rinkėjų.
Socialdemokratijos saulėlydis Vidurio Rytų Europoje yra svarbus signalas ir lietuviškajai partijai. Tai suprasdama ji dalyvauja derybose, nes tikisi išlikti Lietuvos politiniame žemėlapyje.
Liberalams būnant (o)pozicijoje vis tiek teks prisiimti „trečiojo brolio“ vaidmenį, nes gauta tik 14 mandatų. Galima ir toliau gyventi iliuzijoje, kad neoliberalizmas išgelbės Lietuvą, ir deklaruoti, jog partija ištikima rinkėjams.
Kita vertus, būdamas opozicijoje liberalų sąjūdis gali dar labiau sustiprėti ir 2020-aisiais mesti iššūkį konservatoriams. Liberalams reikia atsigręžti į regionus, gyventojams paprastai paaiškinti savo ideologiją, vertybes ir sprendimus. Jeigu jie skatins modernų mąstymą, o ne modernų kaimą, regionų daugiamandatėse apygardose gaus žymiai daugiau balsų.
Konservatoriai, atstumdami „valstiečius“, pralošia, nes netenka dar ketverių metų, kurie jau yra politinė prabanga. Tuščias ciklas, t.y. partijos buvimas be valdžios, gali išskirti du partijos flangus. Tokia situacija gali šią politinę jėgą paversti amžinosios opozicijos sinonimu, o tokios lemties svarbiam Lietuvos politinio lauko žaidėjui nelinki nei eiliniai, nei pagrindiniai jos nariai.
Tačiau ir dalyvaudama valdančiojoje koalicijoje ši partija bus antroji, o tai, jos manymu, netinka elitinei ir ambicingai partijai. Žodžiu, konservatoriai ateityje turės priimti skausmingų sprendimų, paliečiančių partijos senbuvius, ir privalės nesikliauti tik socialiniais tinklais ir Vilniumi. Taip pat ši partija turės daugiau galių ir savarankiškumo suteikti partijos skyriams regionuose, jeigu 2020-aisiais norės pergalių vienmandatėse apygardose.
Kad ir kaip pasibaigtų derybos dėl valdančiosios koalicijos, jau dabar aišku, kad partiniai interesai užgožė tautos problemas ir rinkėjų lūkesčius. Politikai remiasi retorika, socialiniais tinklais ir „skaldyk ir valdyk“ principu, o gebėjimas išklausyti oponentą ir derinti programines nuostatas, reikalingas šiuolaikinei Lietuvai, tebėra siekiamybė.
Visa tai gimdo ne atsakingas koalicijos dėliones, bet arogantiškas ir paaugliškas politikų sapaliones. Politikai dar nemato, kad rinkėjai jau pasikeitė ir dažnai mąsto progresyviau už juos pačius.
Mūzos vilioja į derybas: „Kaimiečiai Vilnių okupuoja, / žalias dainas žaviai mauroja. / Miestiečiai isteriškai kvatoja, / ir Buridano asilą sapnuoja“.
