Valstybinių verslų reinkarnacija. Konkurencija, sudie!

Vals­ty­bi­nių vers­lų rein­kar­na­ci­ja. Kon­ku­ren­ci­ja, su­die!

Rū­ta Vai­nie­nė

Pa­mirš­ki­me tuo lai­kus, kai vals­ty­bė ak­ty­viai vyk­dė pri­va­ti­za­vi­mą. Kai už pri­va­ti­za­vi­mą gau­na­mos lė­šos reikš­min­gai pa­pil­dy­da­vo vals­ty­bės biu­dže­tus ir fon­dus. Kai vals­ty­bė už gau­tas lė­šas ga­lė­da­vo fi­nan­suo­ti ge­res­nius, ar­ba blo­ges­nius stam­bius su­ma­ny­mus, pa­vyz­džiui, ne­tgi at­kur­ti rub­li­nius in­dė­lius.

Tie lai­kai jau praei­ty­je. Da­bar pri­va­ti­zuo­ja­mų ob­jek­tų są­ra­šas trum­pu­tis. Vos try­li­kos įmo­nių ak­ci­jos ir pa­vie­niai tur­to ob­jek­tai, fer­ma, bu­tas, pa­lė­pė. At­sik­ra­to­ma ne­lik­vi­dais, ir tiek.

Pa­ra­dok­sa­lu, kad kai pri­va­ti­za­vi­mas ta­po žy­miai skaid­res­nis, pri­va­ti­za­vi­mo, kaip vals­ty­bės po­li­ti­kos ir kryp­ties – ne­be­li­ko. Ne dėl to, kad val­džia jau iš­si­par­da­vė taip, kad jai be­li­ko teik­ti tik vie­šą­sias pa­slau­gas.

Anaip­tol. Val­džia, tiek cent­ri­nė, tiek sa­vi­val­dos, yra stam­bi ka­pi­ta­lis­tė ir rim­ta vers­li­nin­kė. Ji vei­kia dau­ge­ly­je sri­čių, o da­bar ypač už­si­mo­jo sa­vo ko­mer­ci­nes, pel­no sie­kian­čias veik­las plės­ti. Plės­ti į nau­jas sri­tis, iš ku­rių jau bu­vo pa­si­trau­ku­si. Kai ku­rias sri­tis sie­kia­ma vi­siš­kai mo­no­po­li­zuo­ti. O ta­da jau kon­ku­ren­ci­jai, var­to­to­jo pa­si­rin­ki­mui – su­die.

Štai jau ant­rus me­tus vi­saip kaip ke­lią ski­na­si vals­ty­bi­nių vais­ti­nių idė­ja. Ne dėl to, kad vais­ti­nių Lie­tu­vo­je trūk­tų. Ne, kai ku­rie par­la­men­ta­rai ne­tgi no­rė­tų jų skai­čių su­ma­žin­ti – ri­bo­ti vais­ti­nių skai­čių. Bet štai li­go­ni­nė­se esan­čius vais­tų san­dė­lius, sie­kia­ma pa­vers­ti pre­ky­bos vie­to­mis.

Jei tuo no­ri­ma pa­pil­dy­ti li­go­ni­nių ki­še­nes – va­di­na­si vais­tai bus bran­ges­ni. Jei no­ri­ma, kad jie bū­tų pi­ges­ni, va­di­na­si tu­rės bū­ti su­bsi­di­juo­ja­mi iš to pa­ties braš­kan­čio svei­ka­tos drau­di­mo fon­do. Apie ly­gias kon­ku­ren­ci­jos są­ly­gas, val­džia ap­skri­tai yra pa­mir­šu­si.

Ki­ta sri­tis, ku­rią val­džia ke­ti­na ne­tgi mo­no­po­li­zuo­ti – tai anui­te­tų mo­kė­ji­mas žmo­nėms, su­kau­pu­siems lė­šų pri­va­čio­se ant­ros pa­ko­pos pen­si­jų są­skai­to­se. Nu­ma­to­ma, kad anui­te­tus mo­kė­tų Sod­ra. Tik ji, ir nie­kas ki­tas.

Pa­siū­ly­mas ab­sur­diš­ku at­ro­do dar ir dėl to, kad pa­gal siū­lo­mą mo­de­lį, žmo­gaus pri­va­tus pri­si­dė­ji­mas kau­pi­mui bū­tų vi­du­ti­niš­kai du kar­tus di­des­nis, nei nu­ma­to­ma vals­ty­bės su­bsi­di­ja. Žmo­nės kau­pi­mą ren­ka­si di­de­le da­li­mi dėl ne­pa­si­ti­kė­ji­mo Sod­ra. Pa­ves­ti Sod­rai mo­kė­ti pri­va­čius anui­te­tus, yra tas pa­ts, kas ku­ni­gą lai­do­ti be baž­ny­čios.

Kon­ku­ren­ci­jos ta­ry­ba sau­go rin­ką nuo pri­va­čių mo­no­po­li­jų. O jei vals­ty­bi­nė, tai ta­da kas – jau ge­ra mo­no­po­li­ja? Kon­ku­ren­ci­jos ta­ry­ba ne­lei­džia di­din­ti kon­cent­ra­ci­jos pre­ky­bos sek­to­riu­je. O kai įsta­ty­mu mo­no­po­li­zuo­ja­ma vi­sa pa­slau­ga – kaip rei­kė­tų va­din­ti to­kius kon­ku­ren­ci­jos pa­žei­di­mus?

Kon­teks­tas vals­ty­bi­nių vers­lų plėt­rai da­bar yra kaip nie­ka­da pa­lan­kus. Vers­lo re­pu­ta­ci­ja ne be val­džios vy­rų ir mo­te­rų pa­gal­bos yra nu­ri­den­ta į pa­dug­nes. Pa­ra­dok­sa­lu, bet la­bai daž­nai – par­ti­nių li­be­ra­lų ran­ko­mis ir lū­po­mis.

„Šiukš­lių re­for­ma“ Vil­niaus mies­te įvyk­dy­ta, nes anks­tes­nis pri­va­tus mo­de­lis bu­vo per bran­gus. Nau­ja­sis mo­de­lis stri­go, nes vėl kal­ti pri­va­tūs ve­žė­jai. Ši­lu­mos ūkis tik val­diš­ko­se ran­ko­se ga­lė­jo su­ma­žin­ti šil­dy­mo kai­ną tiek kiek per rin­ki­mus pa­ža­dė­jo me­ras. Dau­gia­bu­čių ad­mi­nist­ra­vi­mu ir­gi ge­riau teuž­sii­ma sa­vi­val­dy­bės įmo­nė, ir taip to­liau.

Švy­tuok­lė da­bar la­bai aiš­kiai ju­da ko­mer­ci­nės veik­los na­cio­na­li­za­vi­mo kryp­ti­mi. To­kio­je rea­ly­bė­je la­bai svar­bus vie­šu­mas ir skaid­rūs vie­šie­ji pir­ki­mai, kuo tik­rai ne­ga­li­me pa­si­gir­ti. O svar­biau­sia, bu­vo ir lie­ka – kon­ku­ren­ci­ja, ku­ri vie­na vie­nin­te­lė pa­da­ro taip, kad rink­tų­si var­to­to­jas, o ne val­džia.