Vardan ko pinigai už dyka?

Var­dan ko pi­ni­gai už dy­ką?

Rū­ta VAI­NIE­NĖ

Praė­jęs ket­vir­ta­die­nis įeis eu­ro is­to­ri­jon kaip die­na, kai pi­ni­gai ta­po ne­mo­ka­mi. Eu­ro­pos cent­ri­nis ban­kas nu­sta­tė nu­li­nę ba­zi­nę pa­lū­ka­nų nor­mą, tai­gi nuo šiol cent­ri­nis ban­kas sko­lins ko­mer­ci­niams ban­kams vi­siš­kai ne­mo­ka­mai.

Nuo 1999 me­tų sau­sio 1 die­nos, kai bu­vo įves­tas eu­ras, ba­zi­nės pa­lū­ka­nų nor­mos bu­vo 3 pro­cen­tai, tais pa­čiais me­tais bu­vo kiek su­ma­žin­tos, ki­tais me­tais tru­pu­tį pa­kel­tos. Nuo 2000 me­tų vi­du­rio iki 2008 me­tų ru­de­nio Eu­ro­pos cent­ri­nis ban­kas ap­skri­tai ne­fik­sa­vo ba­zi­nių pa­lū­ka­nų. Pa­lū­ka­nų nor­mos bu­vo kin­ta­mos, jos svy­ra­vo tarp 4 ir 2 pro­cen­tų.

Per kri­zę 2008 me­tais bu­vo su­grįž­ta prie ba­zi­nių pa­lū­ka­nų fik­sa­vi­mo, 2008 me­tų spa­lį jos bu­vo nu­sta­ty­tos 3,75 pro­cen­to, ir nuo ta­da tik ma­žin­tos, ma­žin­tos ir ma­žin­tos. Ir štai, voi­la, ko­mu­niz­mas – pi­ni­gai už dy­ką!

Pi­ni­gais už dy­ką Eu­ro­pos cent­ri­nis ban­kas sie­kia sti­mu­liuo­ti inf­lia­ci­ją, mat šio­ji nie­kaip ne­pa­sie­kia pa­gei­dau­ja­mos 2 pro­cen­tų nor­mos.

Ko­dėl Eu­ro­pos cent­ri­nis ban­kas no­ri, kad eu­ro zo­no­je bū­tų 2, o ne pa­vyz­džiui, pu­sant­ro ar 3 pro­cen­tų inf­lia­ci­ja, ar­ba kad inf­lia­ci­jos vi­sai ne­bū­tų, do­rai nie­kas jums neat­sa­kys.

Sklan­do gan­dai, kad nu­sta­tant inf­lia­ci­jos tiks­lą, ar­gu­men­tai ne­bu­vo itin moks­liš­ki. Vie­nas pro­cen­tas – „la­bai ma­žai“ (mes gi ži­no­me, kaip vals­ty­bei pa­tin­ka inf­lia­ci­ja, nes jos dė­ka leng­viau ren­ka mo­kes­čius). Trys pro­cen­tai – gal kiek ir dau­go­ka. Štai taip ir ra­do­si tie „ste­buk­lin­gi“ 2 pro­cen­tai, ku­rie ne­va tai yra nau­din­giau­si eko­no­mi­kai.

Be­je, skir­tin­gos ša­lys ir anks­čiau, ir da­bar nu­sta­ti­nė­jo įvai­rias inf­lia­ci­jos nor­mas, ku­rias no­ri pa­siek­ti ga­min­da­mos pi­ni­gus, ir tai tik by­lo­ja, kad „svei­kas“ inf­lia­ci­jos dy­dis yra iš pa­lu­bins­ko trauk­tas.

Jau ir pa­ts Eu­ro­pos cent­ri­nis ban­kas ner­vi­na­si dėl inf­lia­ci­jos ro­dik­lio. Jis skai­čiuo­ja ba­zi­nę inf­lia­ci­ją, ku­rio­je yra eli­mi­nuo­ja­mos la­biau­siai kin­tan­čios, da­bar kren­tan­čios ener­gi­jos kai­nos. Jau su­kū­rė ir su­per-ba­zi­nės inf­lia­ci­jos ro­dik­lį, ku­ris su­lau­kė iro­ni­jos, kad nuo šiol ECB orien­tuo­sis tik į ki­li­mų, siurb­lių ir puo­de­lio ka­vos kai­nas. Ne­ži­nia, kiek dar veid­ro­džių rei­kės pa­keis­ti, kad įsi­ti­kin­tų, kad es­mė tai ne ja­me.

Eu­ro­pos cent­ri­nis ban­kas ne­mo­ka­mai duo­da pi­ni­gų ko­mer­ci­niams ban­kams, kad šie juos pi­giau sko­lin­tų įmo­nėms, o šios plė­to­tų vers­lus ir taip už­si­kur­tų eko­no­mi­kos va­rik­lis. Pas­ta­rai­siais me­tais ma­žos, nu­liui ar­ti­mos, ba­zi­nės pa­lū­ka­nos ne­be­su­vei­kė taip, kaip anks­čiau. To­dėl Eu­ro­pos cent­ri­nis ban­kas pa­ts per­ka vy­riau­sy­bių ob­li­ga­ci­jas, kad tik pa­pil­do­mi pi­ni­gai grei­čiau pa­tek­tų į eko­no­mi­ką.

Tą pa­čią is­to­ri­nę ko­vo 10 die­ną Eu­ro­pos cent­ri­nis ban­kas pa­di­di­no su­mas pi­ni­gų, ku­rie ski­ria­mi šiam tiks­lui ir nuo šiol jau sko­lins ne tik ko­mer­ci­niams ban­kams, vy­riau­sy­bėms, bet ir aukš­tus rei­tin­gus tu­rin­čioms bend­ro­vėms.

Jau ne­be 60, o 80 mi­li­jar­dų eu­rų kas mė­ne­sį pa­teks į eu­ro zo­ną. Ver­ta pa­mi­nė­ti, kad ši su­ma maž­daug ly­gi Lie­tu­vos dvie­jų me­tų BVP. Dar ver­ta pa­mi­nė­ti, kad eu­ro is­to­ri­jo­je tai da­ro­ma pir­mą kar­tą.

Eu­ro zo­nai kas mė­ne­sį – po dvi Lie­tu­vas pi­ni­gų – dar ne vis­kas. Nuo ba­lan­džio star­tuos net 4 nau­jos ECB sko­li­ni­mo pro­gra­mos, sko­li­nan­čios net už nei­gia­mas pa­lū­ka­nas, ir vi­sa tai – dėl tos pa­čios 2 pro­cen­tų inf­lia­ci­jos.

Inf­lia­ci­ja yra tas die­vas, ku­riam mel­džia­si vi­sos val­džios. ECB vi­cep­re­zi­den­tas ne­kuk­liai ją su­ly­gi­na su eko­no­mi­kos au­gi­mu. Bet inf­lia­ci­ja nė­ra eko­no­mi­kos au­gi­mas. Ir ne­tgi nė­ra jos ge­ne­ra­to­rius. Tai yra pi­gus bū­das už­ga­nė­din­ti be­so­tes val­džias.

Inf­lia­ci­jos mi­tas ga­jus, jį sau­go ga­lin­gos val­diš­kos konst­ruk­ci­jos, pa­lai­ko­mos suin­te­re­suo­tų gru­pių. Tai­gi, pi­ni­gų fron­te nie­ko nau­jo, ir, de­ja, nie­ko ge­ro.