VEIKLA, BET NE SAVIVEIKLA

Vilius Puronas

Gy­ve­ni­mas – ne­pa­gy­do­ma pa­vel­di­ma li­ga, su liūd­na pa­bai­ga.

Ją ten­ka kiek­vie­nam per­si­rgti. O kai per­ser­gi, kai teo­riš­kai tam­pi svei­kas, kai su­si­ran­di vie­tą po sau­le, ap­si­dai­rai: egi – va­ka­ras! Sau­lė lei­džia­si, tuoj pa­si­slėps už ho­ri­zon­to...

Tai­gi... Bep­ras­mis tas žmo­giš­ka­sis gy­ve­ni­mas, praei­nąs tarp pla­nų, kal­bų ir ple­pa­lų. Trūks­ta žo­džių!..

VEIK­LA, BET NE SA­VI­VEIK­LA

Neat­me­na­mais lai­kais ša­lia Tal­šos eže­ro ply­tė­jo Žu­vi­nin­kų gy­ven­vie­tė, ku­rią val­dė šau­nus kar­žy­gys Ry­man­tas, o Per­kū­no gar­bi­ni­mo ren­gi­nius or­ga­ni­zuo­da­vo kri­vis Gin­kū­nas, au­ku­rą kurs­tęs ša­lia ply­tė­ju­sia­me dei­vės Aus­tė­jos šven­ta­me ąžuo­ly­ne. Tu­rė­jo Ry­man­tas ir du my­li­mus vai­ku­čius-pil­na­me­čius – gra­žu­tę Sal­du­vę ir nar­suo­lį Vin­gau­dą. Kry­ži­nin­kai, t. y. prie­šai-pa­sa­lū­nai, žiau­riai nu­žu­dė juo­du. Ry­man­tas su kau­pu at­ker­ši­jo prie­šams: su­mu­šė jų ar­mi­jas, o par­si­ve­dęs šim­tą be­lais­vių, juos paau­ko­jo die­vams, taip api­pa­vi­da­li­nęs sa­vo vai­ku­čių pa­ka­sy­nas. Vin­gau­dą-šau­lį pa­lai­do­jo eže­ro pa­kran­tė­je, jam su­py­lęs kal­ną, vė­liau ta­pu­sį pi­lia­kal­niu, dar vė­liau – liu­te­ro­nų ka­pi­nai­tė­mis. Sal­du­vę už­ka­sė šven­ta­ja­me dei­vės Aus­tė­jos ąžuo­ly­ne, su­py­lęs dar aukš­tes­nį kal­ną, ant ku­rio vė­liau bū­ta pi­lies, dar vė­liau – mo­nu­men­to Ta­ry­bi­nei Ar­mi­jai-iš­va­duo­to­jai.

Lie­tu­va – tūks­tan­čio pi­lia­kal­nių kraš­tas, api­pin­tas pa­da­vi­mais ir žmo­nių sen­ti­men­tais. Šį pa­sa­ko­ji­mą pir­mą­kart iš­vy­dau sme­to­niš­ka­me laik­raš­ty­je („Sal­du­vė. Ži­los se­no­vės le­gen­da“, „Mo­men­tas“, 1930 m. Nr. 6 (94), p. 4.), ku­rio au­to­rius bu­vau aš, anuo­met pa­si­ra­šęs J. Sa­ka­lo sla­py­var­džiu. Kū­ri­nį per­spaus­di­nau „Bran­gaus Fe­nik­so paukš­čio“ I to­me, vė­liau pa­tal­pi­nau di­džiau­sio­je Lie­tu­vos kny­go­je „Au­ku­ras Sal­du­vė­je“, to­dėl kaip šios le­gen­dos au­to­rius bu­vau pa­kvies­tas šį šeš­ta­die­nį į le­gen­dos ins­ce­ni­za­ci­ją Šiau­lių pro­fe­si­nio ren­gi­mo cent­re. Vi­sus vaid­me­nis at­li­ko ar­tis­tai, ku­riems apie 70 (ar­tis­tėms, par­don, per 30!). Ne­pa­ti­kė­si­te – iš­spau­dė aša­ras, fo­toa­pa­ra­tas ap­ra­so­jo, nes to­kį ren­gi­nį su to­kiais ak­to­riais re­gė­jau pir­mą kar­tą.

Nuo smulk­me­nos, t. y. nuo le­gen­dos pra­dė­jau ži­nu­tę apie ren­gi­nį, ku­rį suor­ga­ni­za­vo Šiau­lių re­gio­no poe­zi­jos ir ki­tų me­nų mė­gė­jų aso­cia­ci­jos „Me­nų šal­ti­nis“ pa­gy­ve­nę ak­ty­vis­tai žiū­ro­vams, at­sto­vau­jan­tiems ke­lioms le­ga­lioms, do­ku­men­tus tu­rin­čioms vi­suo­me­ni­nėms or­ga­ni­za­ci­joms, ne­sva­jo­jan­čioms nei apie par­ti­nes struk­tū­ras, nei apie rin­ki­mus į sei­mus. Ren­gi­nys vy­ko su de­vi­zu „Su­šil­dy­ki­me vie­ni ki­tus ge­ru­mu“ ir, kaip su­pra­to­te, ne­bu­vo skir­tas ši­lu­mos kai­nų re­gu­lia­vi­mui.

Žmo­nės vai­di­no na­tū­ra­liai, tar­si gy­ve­ni­me. Ran­ka ne­ky­la ap­ra­šy­ti ki­tų da­ly­vių pa­si­ro­dy­mų, dai­ne­lių, mies­to ir kai­mo folk­lo­ro, gir­dė­to vai­kys­tė­je... Gra­žiai ren­gi­ny­je įsi­kom­po­na­vo ir Pro­fe­si­nio ren­gi­mo cent­ro jau­nuo­lių šo­kė­jų gru­pe­lė.

Tai – reiš­ki­nys, ku­rio veik­los sa­vi­veik­los var­du ne­va­din­siu, nes jį pa­ga­din­siu. Nu­ty­lė­siu ir poe­tės-ak­ty­vis­tės Ri­tos Skei­rie­nės ar ren­gi­nio ve­dė­jos Onu­tės Šal­ke­vi­čie­nės pa­var­des, nes teks in­ven­to­ri­zuo­ti dau­gy­bę ge­rų vei­dų ir ini­cia­ty­vų, kru­tė­ju­sių sa­lė­je ir po­bū­vio už­sta­lė­je. Kils­te­liu skry­bė­lę vie­nam iš tų ty­lių­jų ren­gi­nių, ku­rie pa­pras­tai ne­pa­ten­ka į laik­raš­čių skil­tis, ne­griau­di skan­da­lais.