Verslo liudijimas – šešėlis ar būdas jį įveikti?

Verslo liudijimas – šešėlis ar būdas jį įveikti?

Vers­lo liu­di­ji­mas – še­šė­lis ar bū­das jį įveik­ti?

Rū­ta Vai­nie­nė

Pas­te­bė­jau, kad val­džiai la­bai ne­pa­tin­ka pa­pras­ti da­ly­kai. Vi­sur, kur tik ji pri­ki­ša na­gus, ar tai bū­tų dar­bo san­ty­kių, ar sta­ty­bų, ar mo­kes­čių reg­la­men­ta­vi­mas, vis­kas tam­pa la­bai su­dė­tin­ga.

Vis dėlto vie­nas pa­pras­tas da­ly­kas dar yra li­kęs iš lai­kų, kai val­džia dar ne­bu­vo uzur­pa­vu­si vi­sų žmo­gaus gy­ve­ni­mo sri­čių. Tai – ga­li­my­bė su­mo­kė­ti gy­ven­to­jų pa­ja­mų mo­kes­tį, įsi­gy­jant vers­lo liu­di­ji­mą. Jei už­sii­mi veik­la, ku­ri įtrauk­ta į są­ra­šą, mo­kes­čius ga­li su­mo­kė­ti la­bai pa­pras­tai – tie­siog im­ti ir su­mo­kė­ti, fik­suo­tą su­mą, be il­gų ir su­dė­tin­gų skai­čia­vi­mų.

Bet ka­dan­gi val­džiai ne­pa­tin­ka pa­pras­ti da­ly­kai, kiek­vie­na val­džia jau­čia pa­rei­gą vers­lo liu­di­ji­mus kaip nors ap­ri­bo­ti, o dar ge­riau bū­tų – juos iš vi­so pa­nai­kin­ti. Jau daug ri­bo­ji­mų įgy­ven­din­ta. Są­ra­še – tik baig­ti­nis ne­di­de­lis kie­kis veik­lų.

Yra vers­lo liu­di­ji­mo "grin­dys" – jos ne­ga­li bū­ti ma­žes­nės nei su­ma, ku­rią rei­kė­tų su­mo­kė­ti nuo mi­ni­ma­lios al­gos. Dėl to ke­liant MMA, vers­lo liu­di­ji­mo su­ma nuo­lat au­go. Su vers­lo liu­di­ji­mu ga­li teik­ti pa­slau­gas įmo­nėms tik iki ke­tu­rių su pu­se tūks­tan­čio eu­rų su­mos. Vi­sai ne­ga­li teik­ti pa­slau­gų įmo­nėms, ku­rios už­sii­ma ta pa­čia veik­la. Ver­tė­jas su vers­lo liu­di­ji­mu ne­ga­li vers­ti ver­ti­mų biu­rui. Kai pa­ja­mos vir­ši­ja 45 tūks­tan­čius eu­rų, tu­ri ne tik re­gist­ruo­tis PVM mo­kė­to­ju, bet ir keis­ti veik­los for­mą – steig­ti įmo­nę ar­ba im­ti in­di­vi­dua­lios veik­los pa­žy­mą.

Ir štai da­bar gre­sia dar vie­nas su­var­žy­mas. Val­džia no­ri nuo 45 iki 20 tūks­tan­čių eu­rų per me­tus su­ma­žin­ti pa­ja­mų su­mą, ku­rią ga­li­ma gau­ti su vers­lo liu­di­ji­mu. Tai yra bru­to su­ma, iš ku­rios yra den­gia­mos ir vi­sos šių as­me­nų pa­ti­ria­mos są­nau­dos me­džia­goms, ža­lia­voms įsi­gy­ti ar ki­tos pa­slau­goms teik­ti bū­ti­nos iš­lai­dos, pa­vyz­džiui, pa­tal­pų nuo­ma, įran­kių įsi­gi­ji­mas ir gau­sy­bė ki­tų.

Per mė­ne­sį su vers­lo liu­di­ji­mu gau­na­ma 1666 eu­rų su­ma ne­ly­gin­ti­na su jo­kio­mis mi­ni­ma­lio­mis, vi­du­ti­nė­mis al­go­mis. Apsk­ri­tai – su al­go­mis ne­ly­gin­ti­na. Nes iš al­gos žmo­gus ten­ki­na var­to­ji­mo po­rei­kius. Kai gau­na vers­lo liu­di­ji­mo pa­ja­mų, jis da­lį jų su­nau­do­ja pa­čio­je veik­lo­je.

Vi­si šie ap­ri­bo­ji­mai at­si­ra­do dėl to, kad val­džia vers­lo liu­di­ji­mų veik­lo­je įžvel­gia ne­le­ga­lius dar­bo san­ty­kius ir še­šė­lį. Iš tik­ro, tai joks ne še­šė­lis, o tik san­ty­ki­nai ma­žes­ni mo­kes­čiai, ku­riuos su­mo­ka gau­nan­tys di­des­nes pa­ja­mas.

Ir čia val­džiai pa­bun­da go­du­lys, kaip tai se­nei iš pa­sa­kos apie auk­si­nę žu­ve­lę. Ir no­ri val­džia, kad vi­sos auk­si­nės žu­ve­lės, vi­si mo­kes­čių mo­kė­to­jai jai tar­nau­tų mak­si­ma­liu mo­kes­čių ta­ri­fu.

Kaip ir go­džio­sios se­nės, taip ir val­džios ne­pa­ma­tuo­tiems pla­nams iš­si­pil­dy­ti ne­bus lem­ta. Mat žmo­gus, ku­riam mo­kes­čių naš­ta vie­nu įsta­ty­mo mos­tu pa­di­dės ke­lis kar­tus, kai tik ga­lės, rink­sis iš vi­so ne­mo­kė­ti mo­kes­čių nuo su­mos, ku­ri vir­šys nu­sta­ty­tą ri­bą. O tai pa­da­ry­ti jis daž­nu at­ve­ju tik­rai ga­lės. Mat vers­lo liu­di­ji­mai da­bar be­li­kę tik to­se sri­ty­se, ku­rio­se gy­ven­to­jas tei­kia pa­slau­gas ki­tam gy­ven­to­jui. Kaip ži­nia, čia do­mi­nuo­ja gry­nie­ji, ir joks at­si­skai­ty­mų gry­nai­siais ri­bo­ji­mas, jo­kie mo­ra­li­za­vi­mai ar ka­sos apa­ra­tai, ar krū­vos tik­rin­to­jų ne­su­žiū­rės vi­sų at­si­skai­ty­mų, ne­pri­vers jų už­fik­suo­ti. O jei val­džia stip­riau spus­te­lės kont­ro­liuo­da­ma, tai iš vi­so trenks du­ri­mis ir iš­va­žiuos.

Kas bus tik­rai pa­siek­ta nu­ma­to­mu ri­bo­ji­mu, tai bus pa­di­din­tas prie­šiš­kas žmo­nių nu­si­sta­ty­mas val­džios at­žvil­giu. Pa­tys su­si­kū­rę sau dar­bo vie­tas, žmo­nės pa­grįs­tai ti­ki­si ir ma­žų, ir pa­pras­tų mo­kes­čių. To­kius mo­kes­čius – pa­pras­tus ir pa­ke­lia­mus – jie no­riai su­mo­ka, nes kam gi pa­tin­ka gy­ven­ti ži­nant, kad tu­ri nuo­dė­mių val­diš­kiems na­mams.

Ru­duo jau ant no­sies, už­virs dis­ku­si­jos, dar yra vil­ties, kad val­džia neims sa­vo ran­ko­mis di­din­ti še­šė­lio ir emig­ra­ci­jos.