Vienas – raudonas, kitas – į dešinę

Vie­nas – rau­do­nas, ki­tas – į de­ši­nę

Rū­ta VAI­NIE­NĖ

Žmo­nės ži­no, kad no­rint ge­rai jaus­tis, rei­kia de­rin­ti mais­to pro­duk­tus. No­rint gra­žiai at­ro­dy­ti, rei­kia de­rin­ti dra­bu­žius, spal­vas. Dar juos rei­kia de­rin­ti prie sa­vo fi­gū­ros ir me­tų lai­ko.

Po­li­ti­kams de­rė­tų ži­no­ti, kad no­rint pa­siek­ti dek­la­ruo­ja­mų tiks­lų, re­for­mas ir­gi rei­kia de­rin­ti. De­rin­ti tar­pu­sa­vy­je, de­rin­ti prie ap­lin­kos. Ne­su­de­rin­tos re­for­mos ga­li at­neš­ti vi­sai ki­to­kių re­zul­ta­tų, nei ti­kė­ta­si. Kar­tais – vi­sai prie­šin­gų.

Lie­tu­vo­je re­for­mos de­ri­na­mos pra­stai. Jos re­tai de­ri­na­mos prie ap­lin­kos, o tar­pu­sa­vy­je ap­skri­tai ne­de­ri­na­mos. Štai nuo praė­ju­sių me­tų Lie­tu­vo­je vei­kia pa­kuo­tės už­sta­to sis­te­ma. Pa­kuo­tės ren­ka­mos taip sėk­min­gai, kad re­zul­ta­tai pra­no­ko vi­sus lū­kes­čius.

Gy­ven­to­jai pri­duo­da ab­so­liu­čią dau­gu­mą sis­te­mo­je da­ly­vau­jan­čių pa­kuo­čių. Užs­ta­to sis­te­mos au­to­riai ir vyk­dy­to­jai džiū­gau­ja: tiks­las per­dirb­ti pa­kuo­tes pa­siek­tas su kau­pu, šva­res­nė tam­pa mū­sų ap­lin­ka.

Ta­čiau šis džiaugs­mas tu­rė­tų ga­na spar­čiai blės­ti. Mat ne­ga­na to, kad pa­ti už­sta­to sis­te­ma pa­bran­gi­no Lie­tu­vo­je par­duo­da­mas pre­kes, dar bu­vo pa­kel­tas ak­ci­zas al­ko­ho­liui. Lie­tu­viai jau ir taip iš­per­ka pre­kes Len­ki­jos Bied­rion­ko­se, bet da­bar len­ty­nas šluos dar sma­giau.

Kaip ži­nia, Len­ki­ja ne­tu­ri pa­kuo­tės už­sta­to sis­te­mos. Tad ki­tą kar­tą va­žiuo­da­mi už­si­pil­dy­ti at­sar­gų, Lie­tu­vos pir­kė­jai len­kiš­kos plas­ti­ki­nės ar me­ta­li­nės ta­ros tik­rai at­gal į Len­ki­ją ne­ga­be­na. Šios ne­su­de­rin­tos po­li­ti­kos pa­sek­mes jau da­bar ga­li­ma pa­ma­ty­ti ne tik Lie­tu­vos pa­sie­nio mies­te­liuo­se ir pa­ke­lė­se, bet ir pa­čia­me Vil­niaus cent­re.

Ži­no­ma, ir fi­nan­suo­se. Len­ki­ja su­skai­čia­vo, kad pe­rnai lie­tu­viai pre­ki­no­si 5,5 mi­li­jo­no kar­tų ir iš­lei­do 330 mi­li­jo­nų eu­rų. Ne­sun­ku nu­ma­ty­ti, kad šiais me­tais su­mos bus dar įspū­din­ges­nės.

Nep­ri­de­rin­tos po­li­ti­kos pa­vyz­džių itin daug so­cia­li­nė­je sri­ty­je. Štai val­džia dek­la­ruo­ja rū­pes­tį žmo­gaus se­nat­ve. Ži­no­ma, juk Lie­tu­vos de­mog­ra­fi­ja – grės­min­ga. At­ro­dy­tų, da­bar pa­ts me­tas bū­tų su­da­ry­ti vi­sas są­ly­gas žmo­nėms pa­tiems su­kaup­ti se­nat­vei, nes atei­ty­je ne­bus kam jų iš­lai­ky­ti per „Sod­ros“ sis­te­mą.

Ta­čiau val­džia ima ir įve­da lu­bas kau­pia­mo­jo in­ves­ti­ci­nio gy­vy­bės drau­di­mo įmo­kų leng­va­tai, o Lie­tu­vos ban­kas siū­lo ap­svars­ty­ti, ar ne­ver­tė­tų nai­kin­ti mo­kes­ti­nės leng­va­tos kau­pian­tiems tre­čio­je pen­si­jų pa­ko­po­je.

Po­li­ti­kai lau­žo gal­vas, kaip čia pa­ska­ti­nus gims­ta­mu­mą Lie­tu­vo­je ir kon­ku­ruo­ja, ku­ris pa­siū­lys dau­giau vai­ko pi­ni­gų. Bet tė­vai tu­ri ki­tą gal­va­so­pį – vai­ką rei­kės ves­ti į dar­že­lį, o su jais pa­dė­tis Vil­niu­je  vis dar su­dė­tin­ga.

Tė­vai gal­vo­ja ir apie mo­kyk­las, ku­rios taip pat lau­kia ne­su­lau­kia re­for­mų. Vai­kus „už pi­ni­gus“ bus lin­kę gim­dy­ti dau­giau­sia tie, ku­rie apie vi­sa tai, ir apie vai­kus gal­vo­ja ma­žiau­siai. Ir ta­da tu­rė­si­me dar di­des­nę bė­dą su vai­kų ne­prie­žiū­ra. O ne­sut­var­ky­ta vai­kų glo­bos sis­te­ma už­grius vi­su sa­vo svo­riu.

Ko­dėl po­li­ti­kai ne­de­ri­na re­for­mų ir net ne­sie­kia to da­ry­ti? Ko­dėl įsta­ty­mus ver­ti­na vis dar for­ma­liai ir ten­den­cin­gai vien­pu­siš­kai? Ver­si­ja, kad įsta­ty­mus prii­mi­nė­ja ne­ži­no­da­mi svar­biau­sių jo pa­sek­mių, vis ma­žiau įti­ki­na. Grei­čiau­siai net ir ži­no­da­mi, kad ne­veiks, ar­ba veiks prie­šin­gai, vis vie­na prii­mi­nė­ja. Nes tik­rie­ji po­li­ti­ko tiks­lai ir ke­liai – taip ir lie­ka mums ne­ži­no­mi.