Vienintelis valdžios prioritetas

Vie­nin­te­lis val­džios prio­ri­te­tas

Rū­ta VAI­NIE­NĖ

Sto­vė­da­ma par­duo­tu­vė­je prie ka­sos, nu­gir­dau dvie­jų vy­rų po­kal­bį. Jie, ma­tyt, se­ni pa­žįs­ta­mi, gal bu­vę bend­ra­dar­biai, štai su­si­ti­ko ap­si­pirk­da­mi. „Kur tu da­bar?"– klau­sia vie­nas. „Is­lan­di­jo­je“ – at­sa­ko. „Ką dir­bi?“. „Aš ap­dai­li­nin­kas, tai vis­ką da­rau, glais­tau, da­žau. Net­ru­kus vėl vyk­siu į Is­lan­di­ją. O tu kur?“. Su­tik­ta­sis jam at­sa­ko, kad dir­ba vie­no­je vals­ty­bi­nė­je įmo­nė­je vis­kuo – tai­so, re­mon­tuo­ja, ką rei­kia, su­prask – auk­sa­ran­kis. Ei­lė trum­pa, aš spė­jau te­nu­girs­ti, kad ne­tru­kus pir­ma­sis vėl vyks į Is­lan­di­ją, ir jo bri­ga­do­je kaip tik to­kių auk­sa­ran­kių la­bai rei­kia.

To­kie po­kal­biai vyks­ta kas­dien, o Lie­tu­va per me­tus ne­ten­ka po Uk­mer­gės dy­džio mies­te­lį. Emig­ra­ci­jos prie­žas­tys – eko­no­mi­nės, žmo­nės va­žiuo­ja di­des­nio už­dar­bio. Emig­ruo­ja ne tik ne­ga­lin­tys su­si­ras­ti dar­bo čia, Lie­tu­vo­je, bet ir dar­bą tu­rin­tys. Darb­da­viai jau skam­bi­na var­pais, kad pra­de­da trūk­ti dar­buo­to­jų. Tuo tar­pu val­džio­je – olim­pi­nė ra­my­bė. Dar­bo ko­dek­sas už­ma­ri­nuo­tas, tuo tar­pu – ma­tuo­ja­mės tau­ti­nius kos­tiu­mus.

Vis tik val­džiai nė­ra la­bai ra­mu ir vie­nin­te­lis da­ly­kas, kas jai tik­rai rū­pi – kad ne­plo­nė­tų val­džios ki­še­nė. Lie­tu­vo­je gy­ven­to­jų, mo­kes­čių mo­kė­to­jų, ma­žė­ja kas­met, o vie­šie­ji fi­nan­sai – kas­met au­ga. De­da­mos pa­stan­gos, kad tie, ku­rie dar neiš­vy­ko, su­neš­tų val­džiai kuo gau­ses­nį aruo­dą. Val­džia sa­ko – tie biu­dže­tai ne mums, jie – gy­ven­to­jams. Bet jei gy­ven­to­jų ma­žė­ja, tai gal ir biu­dže­tai tu­rė­tų ma­žė­ti? Ir vis tik vie­nin­te­lis Sod­ros biu­dže­tas yra tik­rai skir­tas tik gy­ven­to­jams, o vi­si ki­ti – jos di­de­ny­bei vie­šie­siems pir­ki­mams. O ten – pa­tys ži­no­me, kas bū­na nau­dos ga­vė­jai.

Su­si­da­ro įspū­dis, kad val­džia įnir­tin­gai no­ri pa­stū­mė­ti žmo­nes vyk­ti iš Lie­tu­vos. Štai kad ir nuo sau­sio „ne­ty­čia“ priim­ti pa­kei­ti­mai dėl įvai­ria in­di­vi­dua­lia veik­la už­sii­man­čių as­me­nų di­des­nio ap­mo­kes­ti­ni­mo.

Ko­kią ži­nu­tę šie pa­kei­ti­mai siun­čia įvai­riems auk­sa­ran­kiams? Va­žiuok iš Lie­tu­vos, kol mo­kes­čiai ne­nu­mo­vė pa­sku­ti­nių kel­nių. Ne­ga­na to, kur­pia­mi di­des­nio šių as­me­nų ap­mo­kes­ti­ni­mo pla­nai. Ne­va jie, su­si­kū­rę sau dar­bo vie­tą, su­mo­ka per ma­žai. Nes dir­ban­tys pa­gal dar­bo su­tar­tį su­mo­ka dau­giau. Užuot svars­čius, kad bū­ti­na su­ma­žin­ti mo­kes­čių naš­tą dir­ban­tie­siems, val­džia ma­no, kad 55 pro­cen­tais tu­ri bū­ti ap­mo­kes­tin­ti vi­si. Ir ne­va ta­da tai jau bus įgy­ven­din­tas mo­kes­ti­nis tei­sin­gu­mas. Ir kad la­bai ge­rai, kad žmo­gus gau­na ma­žiau nei pu­sę to, ką už­dir­bo. O po to dar penk­ta­da­lį su­mo­ka per PVM.

Dar val­džia pu­čia mig­lą, kad jei vi­si mo­kė­tų po ly­giai mo­kes­čių, bū­tų ga­li­ma kal­bė­ti apie bend­ro­jo ta­ri­fo ma­ži­ni­mą. Tuo ga­li ti­kė­ti ne­bent vi­siš­kas nai­vuo­lis. Mo­kes­čiai pa­sta­rai­siais me­tais bu­vo tik ke­lia­mi – ar­ba di­di­na­mams ta­ri­fas, kaip PVM, ar­ba ple­čia­ma ba­zė – kaip GPM. Ir vi­sa tai pa­ly­di­ma griež­ti­na­mu ad­mi­nist­ra­vi­mu. Kaip gi ki­taip – su­rink­ti ne­ma­žė­jan­čius biu­dže­tus yra vie­nin­te­lis aki­vaiz­dus val­džios prio­ri­te­tas.

Tik šis prio­ri­te­tas ne­priim­ti­nas žmo­nėms – ir jie tai pa­ro­do emig­ruo­da­mi. Val­džia at­kak­liai ne­no­ri pri­pa­žin­ti, nors fak­tai – aki­vaiz­dūs. Kai Sod­ra pa­gra­si­no išieš­ko­sian­ti svei­ka­tos drau­di­mo ne­prie­mo­ką iš gy­ven­to­jų – tai su­kė­lė dek­la­ruo­jan­čių sa­vo emig­ra­vi­mą ban­gą. Štai taip, kad ke­lių at­gal lik­tų kuo ma­žiau. Kiek dar žmo­nių tu­rės iš­va­žiuo­ti, kad val­džia pa­ga­liau su­pras­tų, kad jos pa­si­rink­tas prio­ri­te­tas ir pa­čia val­džią pa­liks prie su­ski­lu­sios gel­dos.