Naujausios
Vilius Puronas su seržantais nesipyksta
„Jūsų „Lapė“ – gerai!“ – šiauliečiui dizaineriui Viliui Puronui pavymui šaukė būrys dviračiais lekiančių merginų. Su jomis sutinka ne visi. Dizaineris pastaruoju metu itin dažnai mina Savivaldybės slenksčius, aiškindamasis dėl jo sukurtų skardinių skulptūrų. Nuo birželio 11 dienos „abipusiu susitarimu“ neteko projektų vadybininko pareigų Šiaulių turizmo ir informacijos centre. „Aš su valdžia, generolais galiu pyktis, su seržantu – ne“, – „Šiaulių kraštui“ sakė V. Puronas.
Simona KVEDERYTĖ
simona.k@skrastas.lt
Įpareigojo neatskleisti priežasčių
– Kodėl teko palikti Šiaulių turizmo ir informacijos centrą?
– Išėjimo sutartyje, kurią pasirašiau, yra vienas punktas, nurodantis, kad negalima viešinti priežasčių, dėl kurių išeinu. Išėjau pagal abipusį susitarimą. Tokia buvo sutartis.
Be to, aš su valdžia, generolais galiu pyktis, su seržantu – ne. Mano išėjimas rėmėsi šia kareiviška išmintimi.
Manau, priežastys anksčiau ar vėliau išplauks į viešumą, nes palies turizmo esmę. Džiaugiuosi išėjęs, nes išvengiau intrigų, į kurias, manau, likimas būtų įvėlęs.
– Kokių?
– Kvailų. Dabar teks būti žiūrovu ir tyliai į ūsą šaipytis.
Visą gyvenimą buvęs disciplinuotas žmogus, išėjęs jaučiuosi kiek neįprastai. Bet džiaugiuosi palikęs šią darbovietę, nes likau gyvas, sveikas ir gražus. Kalbu ir kaip kraštotyrininkas, ir kaip kūrėjas.
Kuriant ateitį, reikia išmanyti praeitį, istoriją. Valdžiau daugybę procesų, kurie galėjo nešti miestui gerų dalykų, susijusių su miesto folkloru, papročiais, tradicija. Būčiau buvęs naudingas ruošiant gidus, jaunimą.
„Puronizmo“ parko nekurs
– Kuo dabar planuojate užsiimti?
– Šeštadieniais ir sekmadieniais aš tebeprojektuoju užduotis, kurios konkretiems žmonėms bus išdalintos pirmadieniais ir antradieniais. Paruošiu daug brėžinių dėl kūrinių. Vėliau seks priežiūra, procesų organizavimas.
Ruošiu knygą „Šiauliai – įdomiausios galaktikos miestas“. Juk mes pirmieji pasaulyje užpatentavome aštuonratį savaeigį vežimą – 1907 metais, Neveravičius (Lietuvos bajoras Pšemislovas Neveravičius – red. past.). Miestas yra gimtinė vieno JAV cento autoriaus (Viktoro Baranausko, pasaulyje žinomo kaip Viktor David Brenner – red. past.). Jo sukurta moneta Marse klajoja, pridėta prie marsaeigio. Raskite dar tokį miestą!
Jau užsuktas variklis pagaminti didžiausią šio vieno amerikietiško cento monetą. Tam, kad vėl nuskambėtų Šiauliai po visą pasaulį.
– Ne kartą viešai skambėjo pasiūlymas kurti „puronizmo“ parką, kuriame galėtumėte eksponuoti savo kūrinius. Ar inicijuosite tokios vietos atsiradimą?
– „Puronizmo“ parkas manęs netraukia, nors po mano „smerčio“ bus galima daryti ką nori. Aš nesu grynasis menininkas, eksponuojantis savo kūrinius. Jie turi patys pulsuoti. Aš kuriu funkciją, ne daiktą.
Pavyzdžiui, „Baziliskas“. Jis galėtų ugnį ar dūmus leisti, kalbėti, devyniomis skirtingomis kalbomis dainuoti.
Beje, primenu, kad manasis „Penktasis kėlinys“ (stovintis prie Šiaulių arenos – red.past.) – ne skulptūra, o daugiafunkcinis kūrinys. Galima į jo ranką įdėti ne tik kamuolį, bet ir metalo medelį, herbą ar šviesulį. Pakilęs širšalas man naudingas – aš pats suinteresuotas jo vietą pakeisti. Svarbu, kad jis pradėtų gyvybe pulsuoti. Galima turguje ant jo rankos „sietką“ pakabinti, pomidorą ar deputatą įdėti. Ir pasauliui skelbti apie turgaus meną.
Pragyveno dešimt miesto galvų
– Dalyvavote Šiaulių meninių akcentų konkurse. Jūsų skulptūrai, skirtai įamžinti JAV vieno cento autorių, atiteko trečioji vieta. Kodėl tik trečia?
– Ai, tie konkursai. Jaunimui prasimušti nėra kaip, nes nei patirties, nei pažįstamų nėra.
Trečią vietą užėmiau su vieno JAV cento monetos autoriaus Viktoro Baranausko gimtinės pažymėjimu (šio projekto bendraautoris – Vytautas Talat-Kelpša – red. past.). Džiaugiuosi, nes tai daiktas, galintis atnešti miestui pasaulinę šlovę.
Bet mes visi dabar kalbame apie pirmą vietą laimėjusią „verkiančią mergaitę“, kuri dar negimusi, sukėlė reakciją. Jos gyvastis būtent savo neįprastume ar „kvailume“ – tai vienas didžiausių jos privalumų. Tačiau niekas nieko nežino apie „Sraigę“, kuriai atiteko antroji vieta, ir apie ją niekas neklausia. Kodėl?
Pavyzdžiui, konkurse dalyvavo 29 žmonės. Vytautas Talat-Kelpša buvo irgi pateikęs dar vieną darbą. Jo nemačiau, bet užkliuvo graži idėja: po arka ties viešbučiu pastatyti sostą turistams fotografuotis: gražus bulvaro vaizdas link Rūdės. Ir įdomu, ir kūrinys pririštas prie Šiaulių, prie mūsų reljefo. Idėja labai šiaulietiška, todėl tyliu dėl skoningos „Sraigės“ idėjos. Aš – ne prancūzas, sraigių nevalgau.
– Ketinate miestui dovanoti daugiau savo kūrinių?
– Buvo toks istorinis kabinetinis pašnekesys. Mendoza (Šiaulių savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Giedrė Mendoza Herrera – red. past.) garsiai kritikavo suoliukų išvaizdą. Aš iškilmingai, nuo anos akimirkos, nuo birželio 2 dienos 16 valandos 46 minutės, sustabdžiau jų gamybą. Tegul ji juos perka už savo algą.
Daugiau jokių skulptūrų.
Už dovanas dėkojama, o ne linčiuojama.
– Jaučiatės linčiuojamas dėl savo skulptūrų? Kaip manote, kodėl jūsų kūriniai dabar tapo ypač aktualūs?
– Žinoma, jaučiuosi linčiuojamas. Aš nešu didžiulį psichologinį krūvį. Man, kaip kūrėjui, turėtų tie dalykai nerūpėti. Dabar valdininkai bando karti ant manęs šunis, dėl kurių yra patys kalti. Kalba, kad nelegalu. Bet viską įteisinti yra valdininkų darbas. Čia jų penkti ar šešti metai neatlikti darbai.
Tai bandymai nusukti dėmesį nuo sudėtingų klausimų prie trečiarūšių – „puronizmo“. Tai anksčiau ar vėliau taps pernykščiu sniegu. Rudeniop, kai visi grįš iš atostogų, viskas baigsis. Aš pragyvenau dešimt miesto galvų. Ši – vienuolikta. Įsivaizduokite žmoną, pakeitusią tiek vyrų.
Aš Savivaldybėje jaučiuosi savas. Kaip bebūtų, absoliuti dauguma žmonių, su kuriais dirbau, mane tebemyli, niekada su šiauliečiais nekonfliktavau, išskyrus dvi konkrečias „bobelkas“. Jos man primena, kad paskutinė ragana Šiauliuose buvo sudeginta apie 1719 metus.
Gailiuosi, kad Lietuvos Respublikos įstatymas draudžia dabar jas deginti. Teks tai padaryti simboliškai. Esu padaręs Morę. Surasime progą, uždegsime ją ir pašoksime aplink. Nes kas išdegins tinginius, demagogus, kurių prisirinko Savivaldybėje per partinę sistemą ar pažįstamus?
Aibė miesto tvarkymo projektų pridaryta, milijonai į užpakalį sukišti, o mes sėdime šiukšlyne. Negi Vilius kaltas? Biurokratizmas viską verčia ant manęs, o jų pavardės nutylimos. Žinoma, yra ir profesinio pavydo.
O ant savo auklėtojų nepykstu. Palos ir nustos. Jie loja, nes jiems negera. Tegu moterys juos guodžia. Aš – ne boba.
Dailininkas – ir kompozitorius
Pokalbį V. Puronas, kilęs iš Panevėžio, užbaigė dainingai. Pagiedojo savo kurtus himnus – vienas skirtas Panevėžiui, kitas – Šiauliams.
Himnas Panevėžiui
Klestėk, Panevėžy, gyvuok, Panevėžy,
jaunimo šypsenoj, jaunimo klegesy.
Spindėk, Panevėžy, dabar ir ateity,
sujunkime rankas visi.
Panevėžy, gimtasis mūsų mieste,
esi stiprus su Lietuva širdy.
Atkaklumu, aukštaitišku šarvuotas
gyvenk vėžy, Nevėžio pakrašty.
Himnas Šiauliams
Čia Katedros bokštas, Gytariai, Dainai,
čia spindi šventi Kryžių kalno spinduliai.
Čia dunkso Salduvė, čia talšo Talkša,
čia mana tėvynė, čia Lietuva.
Šiauliai kaip sparnai, kaip paukštis Feniksas,
kaip ryto aušra, kaip varpai.
Mes tavo piliečiai, mes tavo vaikai,
Mūsų Saulės mieste, šventi Šiauliai.
Teskamba širdy saulės vyčių daina,
studentų jaunystė, kaimyno šypsena.
Teaidi krūtinėj gimtoji kalba,
čia mana Tėvynė, čia Lietuva.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
POKYČIAI: Dizaineris Vilius Puronas: „Dabar teks būti žiūrovu ir tyliai į ūsą šaipytis“.
PAŽADAS: Vilius Puronas sako, kad dėl skulptūrų jis jaučiasi linčiuojamas: „Daugiau jokių skulptūrų“.
