VYTIS/TĖVYNĖ – TEISĖ/PAREIGA

VYTIS/TĖVYNĖ – TEI­SĖ/­PA­REI­GA

Ap­si­dai­ry­ki­me – kuk­liai

Tau ju­bi­lie­jų puo­šiam,

Vien žo­džiais prau­sia­mės gar­biais

Ar fe­jer­ver­kais ošiam.

Tė­vy­ne, jau­čia­me vi­si:

Pik­ta, šal­ta da­rai­si...

Kai kė­lėm Są­jū­džiu Ta­ve,

Ti­kė­jo­me – pa­kei­sim!

Lie­tu­viš­ka kal­ba skam­bės

Ir bū­ry­je dai­nuo­sim,

Ir puo­ši­me Ta­ve vai­kais

Ku­riems Ta­ve per­duo­sim...

Šian­dien jau ŠIMT­ME­TĮ šven­ti

Tu am­žių be­ga­ly­bėj.

Ir Vy­tis at­gi­mė švie­sus

At­gi­mu­sioj vals­ty­bėj.

Juk Vy­tis – at­vaiz­das tau­tos,

Juk Jis – Va­lia ir Plie­nas!

Juk Jis – Tė­vy­nė my­li­ma,

Tą ži­no­me kiek­vie­nas.

Jo ka­la­vi­jas virš gal­vos

Te­žyb­si už­si­mo­tas –

Tai žyb­si mū­sų pa­rei­ga

Epo­chą pa­bal­no­ti.

Juk Vy­tis – sim­bo­lis tau­tos,

Jis – mū­sų nuo­sa­vy­bė

Ir skam­be­sys kal­bos šven­tos,

Ir tau­ti­nė vie­ny­bė...

Tai Vy­tis juod­bė­riu šveit­riu

Mus ne­ša per pla­ne­tą.

Tė­vy­nė – TEI­SĖ/­PA­REI­GA

Ją vie­ną te­my­lė­ti...

Vilius PURONAS