Naujausios
Žalios ministerijos ir raudonos isterijos
Nerijus BRAZAUSKAS
Ar dar prisimenate faktą, kad naująją valdančiąją koaliciją sudarė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga ir Lietuvos socialdemokratų partija? Tikriausiai ne, nes po šio sandėrio žiemiškai rudenišką Lietuvos padangę nušvietė ne tik pirmasis Seimo posėdis, naujasis Seimo vadovas ir galimas Ministras Pirmininkas, draugų ir priešų antausis Algirdui Butkevičiui ir kiti politiniai skersvėjai, tirpdantys sniegą ir skatinantys politikos apžvalgininkų demagoginius išvedžiojimus.
Koalicijos sutartį pasirašė bičiulių pirmininkas, bet dabar aiškėja, kad tai nebuvo visos partijos sprendimas. Maištas kilo ne dėl programinių nuostatų, bet dėl ministerijų, kurių pasidalijimas priminė juodvarnių kranksėjimą.
Socialdemokratai – Butkevičiaus sparnas – toliau sistemingai naikina šią partiją, nes atsisakė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, kurią iškeitė į Ūkio ministeriją. Partija prarado galimybę reabilituotis rinkėjų akyse, o tai gilina jos vidinį skilimą.
Partija, turinti per 20 tūkstančių narių, neva nerado tinkamo kandidato. Nesurado ar neieškojo? Vilijos Blinkevičiūtės atsisakymas tapti ministre rodo, kad paisoma asmeninių, o ne partijos ar visos Lietuvos interesų. Europos Parlamento nario atlyginimas ir vėliau būsimos socialinės garantijos yra vertingesnės už nuskurdintų tautiečių socialinę apsaugą.
Koalicinės dalybos atskleidė, kad Lietuvos politikai yra burtų kūrėjai. Taip raganaujant bičiuliai užsimanė ketvirtosios ministerijos – Krašto apsaugos, kuri Premjero valia buvo numatyta šios srities profesionalei Rasai Budbergytei. Ji turėjo sutikti su globėjo planu, bet netikėtai atsisakė. Neregėtas įžūlumas! Tai jau primena sesers drąsą, aprašytą vienoje lietuvių liaudies pasakoje. Tačiau stebuklais čia nekvepia, greičiau – raganiaus sudeginimu. Dėmesys krašto ministerijai liudytų, kad bičiuliai siekia, jog skaidrieji darbeliai nepasiektų žaliųjų Lietuvos laukų.
„Valstiečiai“ toliau gąsdina politikos senbuvius, versdami atsisakyti privilegijų, šiltų vietų draugams ministerijose ir netgi planuodami kai kurias iš jų iškelti į laikinąją sostinę. Užteks Kaunui būti Žalgirio ir Žaliakalnio miestu, atėjo laikas tapti žaliųjų ministerijų centru. Nėra ko aimanuoti ministerijų klerkams, nes sveika gyvensena ir judėjimas dabar madingas!
Jeigu būtų įgyvendintas šis planas, prasidėtų realus decentralizacijos procesas, kuris būtinas, jeigu nenorime, kad Lietuvoje liktų tik Vilnius. Susisiekimo ministerija galėtų būti Klaipėdoje, nes čia yra laivų ir dviračių takų...
Pirmąjį Seimo posėdį geriausiai charakterizuotų Guy Debord‘o aprašytas spektaklis. Šis filosofas teigė, kad „spektaklis – ne reginių visuma, o socialinis reginių skleidžiamas ryšys tarp asmenų“.
Aštuntasis atkurtos Lietuvos Seimas asocijuojasi su galimybe visiems laikams atsisakyti šalyje įsišaknijusios ir savo elgseną transformavusios nomenklatūros. Būtent todėl Prezidentė palaiko permainų šauklius, ir yra pasirengusi dirbti su visais, kuriems svarbiausia Lietuva, o ne jie patys ar jų garbiosios partijos. Ji neatsitiktinai kalboje pasakė, kad „nuvertintas sąžiningas darbas“.
Naujieji Seimo nariai atskleidė savo vertybių sistemas, o jų priesaikos būtų puikus antropologinio tyrimo objektas. Jaudulys yra žmogiškumo ženklas, tačiau švietimo asas Gintaras Steponavičius nesugebėjo išlaikyti rimties ir net atbėgo įamžinti partiečio Virgilijaus Aleknos priesaikos. Kiti demonstravo savo retoriką, šlubuojančią atmintį, kostiumus ir apdarėlius, o Arūnas Gumuliauskas dovanų gautą rožę netgi atidavė Aušrai Maldeikienei. Tai kvietimas prisijungti prie Lietuvos Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos?
Beveik keturias valandas naujieji Seimo nariai pastovėjo, o dabar galės ketverius metus pasėdėti. Juokauju, sėdėti jiems neleis principingieji frakcijų seniūnai, kurie dar ne vieną seimūną privers prisiminti George‘o Orwello romaną „1984-ieji“.
Isterikuoja ne tik rinkėjų pažemintos partijos, bet ir vadinamoji žiniasklaida, kurią geriausiai charakterizuotų minėto Debord‘o mintis, kad „[s]pektaklis – jau ta stadija, kada prekė visiškai okupavo visuomeninį gyvenimą“. Ir nacionalinė televizija, ir privatūs žiniasklaidos kanalai naująją koaliciją pasitiko su tokiu priešiškumu ir vienpusiškumu, kurio seniai beregėjau.
Imitacinėse diskusijose būrys maitvanagių demagogiškai puola vieną auką, kuri negali nei apsiginti, nei šauktis pagalbos. Dažniausiai kritikuojamos pusės atstovo net nebūna, o tai ir yra tikslios, objektyvios ir subalansuotos informacijos pateikimas visuomenei. Kritikuoti reikia, bet būtina išklausyti ir kitą pusę, įvertinti jos argumentus.
Susidaro įspūdis, kad „valstiečiai“ ir juos išrinkę žmonės į sostinę atnešė marą, kurio apokaliptinius vaizdinius greitai galės aprašyti Kristina Sabaliauskaitė.
Ko labiausiai bijoma? Tikrai ne privilegijų naikinimo, ne įdarbinimo agentūrų eliminavimo, ne tuščių alkoholio lentynų parduotuvėse. Labiausiai bijoma valdžios ir galios pojūčio, kurį turėjo ir demonstravo ištisus dešimtmečius vadinamasis politinis elitas ir jį aptarnaujantis žurnalistų, politologų, viešųjų ryšių ekspertų būrys.
Mąstoma, kad bus tęsiamas mimetinis elgesys, ir tai reiškia, kad valstietis, vadovavęs karvių bandai, ims – ministerijai ar Seimo komitetui. Sarkastiškai keliamas profesionalumo klausimas, nors dažniausiai iš jo besišaipantys patys akivaizdžiai parodo savo nekompetentingumą ir asmeninius interesus.
Nekeliama prielaida, kad naujieji politikai nebesielgs taip, kaip – senieji, kad žali politikos naujokai parodys kitokią politinę kultūrą. Argi šventoje Marijos žemėje gali būti kitaip?
Rinkėjai pasakė, kad gali ir turi būti, bet tuo dar netikima. Mažais žingsneliais „valstiečiai“, turėdami Daukanto rūmų palaikymą ir netgi paskatinimą, keičia pasmirdusį vandenį šviežiu pienu, kurio nori ir vaikai, ir suaugę.
Užteks nuomotis prabangius automobilius ir darbą Seime pradėti nuo automobilių pardavėjų komercinių pasiūlymų svarstymo. Pas rinkėjus galima važiuoti ir traukiniu, bet kai kurie Seimo senbuviai neįsivaizduoja tokios situacijos. Šiems reikėjo būti arčiau realybės, paprastų žmonių ir jų gyvenimo būdo. Tada bičiulių uostu tapę „Lietuvos geležinkeliai“ jau seniai būtų modernizavę keleivinius traukinius ir vėžes.
„Valstiečius“, kaip ir bet kurią kitą politinę jėgą, reikia kritikuoti, nes be kritinės refleksijos politikai pradeda gyventi simbolinėje tikrovėje, o į visuomenę žvelgia kaip į amorfišką masę, kuria lengva manipuliuoti.
Iš tiesų profesionalumo kriterijus turi būti taikomas visiems – ne tik ministrams, bet ir Komitetų pirmininkams, departamentų vadovams ir kitiems atsakingas pareigas valstybės institucijoje užimantiems asmenims. Bet kur jų rasti, jeigu profesionalai dirba privačiose kompanijose? Kodėl susiformavo nuostata, kad profesionalui yra žema dirbti valstybės tarnyboje?
Net dvidešimt penki Seimo nariai darbuosis Europos reikalų komitete, vadinasi, stiprinsime tarpparlamentinį bendradarbiavimą. O gal devyni LVŽS frakcijos nariai mokysis tarptautinės politikos meno? Tik septyni Seimo nariai bus Kultūros komitete, nes kitus tikriausiai atbaidė būsimasis jo pirmininkas, kultūros mecenatas.
Ši koalicinės valdžios pradžia akivaizdžiai parodė, kodėl Lietuvos rinkėjai troško permainų. Tie, kas jų nenori, inicijuoja „Karabaso“ pažymas, o šis faktas liudija, ant ko ištisus dešimtmečius laikėsi senosios politinės partijos.
Politikos veteranai nesupranta, kad rinkėjų tai nebeveikia, o šie nori (tikiu, kad ne aš vienas), jog atitinkamos valstybės institucijos išsiaiškintų, kas skleidžia pažymas.
Galbūt ir teisus iššūkį opozicijos lyderiu kol kas netapusiam Gabrieliui Landsbergiui metęs Žygimantas Pavilionis, kalbėdamas apie Lietuvai priešingos valstybės spec. tarnybų darbą. Tačiau blogiausia, kad pačioje Lietuvoje buvo, yra ir bus kranklių, nesuinteresuotų, kad mūsų šalis taptų skaidria ir vakarietiška valstybe.
To turi siekti ir įšventinimo apeigas praėję Seimo nariai, kurių neužmiršo ir mūzos: „Telydi jus žaliųjų permainų šviesa, / skaidrieji postai ir patenkinta minia. / Tarnaukit oriai tautai ir valstybei, / o ne žaliai raudonai vyriausybei“.
