Žemė – maitintoja ir karo kurstytoja

Že­mė – mai­tin­to­ja ir ka­ro kurs­ty­to­ja

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Nag­ri­nė­jau vie­nos ūki­nin­kės pro­ble­mas dėl že­mės. Mo­te­ris iš­lei­do krū­vas pi­ni­gų ad­vo­ka­tams, ra­šė skun­dus į įvai­riau­sias ins­ti­tu­ci­jas, ta­čiau tei­sy­bės ne­ra­do.

Ban­džiau įsi­jaus­ti į nu­skriaus­tos ūki­nin­kės kai­lį ir pa­da­riau iš­va­dą, jog aš as­me­niš­kai dėl pu­sės hek­ta­ro že­mės ne­bū­čiau tiek var­gu­si.

Bū­čiau nu­si­spjo­vu­si per pe­tį ir už ad­vo­ka­tams iš­leis­tus pi­ni­gus nu­si­pir­ku­si vi­są hek­ta­rą že­mės.

Ta­čiau pui­kiai su­pran­tu ir ūki­nin­kę, ku­ri pe­rė­ju­si vi­sas val­diš­kas ins­ti­tu­ci­jas jau pa­si­ry­žo ko­vo­ti teis­me. Jai jau ne­bes­var­bu pi­ni­gai.

Svar­biau­sia ras­ti tei­sy­bę. Nes dėl pa­ti­ria­mos ne­tei­sy­bės Lie­tu­vos žmo­nėms la­biau­siai skau­da.

Ko­dėl Lie­tu­vo­je taip at­si­ti­ko, kad že­mė, vi­suo­met lai­ky­ta mai­tin­to­ja, stai­ga ta­po tar­si ka­ro kurs­ty­to­ja?

Kas ne­pa­si­da­li­ja at­gau­tos se­ne­lių nuo­sa­vy­bės. Kas pe­ša­si dėl iš vals­ty­bės už in­ves­ti­ci­nius če­kius pirk­tų ari­mų.

Že­mė – iš tie­sų di­de­lė ver­ty­bė. Su­ma­niai ją nau­do­jant ir iš ne­di­de­lio plo­to ga­li­ma iš­mai­tin­ti šei­mą, ne­tgi iš­suk­ti vers­lą. Pa­sau­lio tur­tuo­liai ato­kio­se vie­to­se per­ka že­mės skly­pus, kad tar­nai jiems ten užau­gin­tų eko­lo­giš­kų dar­žo­vių.

Lie­tu­vo­je kiek ki­taip. At­kū­rus Nep­rik­lau­so­my­bę, vi­si kai­mo gy­ven­to­jai ga­lė­jo iš vals­ty­bės nu­si­pirk­ti po tris hek­ta­rus že­mės. Jei­gu vi­si tuos tris hek­ta­rus bū­tų tiks­lin­gai iš­nau­do­ję, ir jei­gu vals­ty­bė bū­tų pa­mo­kiu­si, kaip su ta že­me elg­tis, ga­mi­nu­si ir žmo­nėms par­da­vu­si smul­kios tech­ni­kos, šian­dien kai­mo žmo­nėms ne­rei­kė­tų mo­kė­ti pa­šal­pų. O mies­tie­čiai val­gy­tų Lie­tu­vos kai­me išau­gin­tas dar­žo­ves.

De­ja, pa­vi­lio­ti pa­šal­pų, ku­rias gau­na nie­ko ne­dirb­da­mi, kai ku­rie kai­mo gud­ruo­liai že­mę pus­vel­čiui par­da­vė dar gud­res­niems.

O da­lis tri­hek­ta­ri­nin­kų, no­rė­da­mi ūki­nin­kau­ti, iš tė­vų ar se­ne­lių ne­pa­vel­dė­ję nei hek­ta­rų, nei ūki­nin­ko sta­tu­so, dėl že­mės ga­ba­lė­lio pri­vers­ti kau­tis iki šiol. Nes že­mėt­var­ko­je įsi­tai­sę že­mės ma­tuo­to­jai ir da­lin­to­jai ne­bu­vo nei šven­ti, nei tei­sin­gi, nei la­bai su­ma­nūs, jog pa­da­lin­tų vals­ty­bės hek­ta­rus taip, kad vi­si bū­tų pa­ten­kin­ti.

Vie­nos se­niū­ni­jos že­mės ūkio spe­cia­lis­tė vos ne­pra­ra­do vie­no sa­vo že­mės skly­po. Jį bu­vo iš­si­pir­ku­si iš vals­ty­bės. Ir jau ap­sė­ju­si. O že­mėt­var­ki­nin­kai jį dar kar­tą pa­ma­ta­vo ki­tam ūki­nin­kui. „Ge­rai, kad tas ūki­nin­kas bu­vo ma­no kai­my­nas ir kad ge­rai su juo su­ta­rė­me. Jis pa­sa­kė že­mėt­var­ki­nin­kams, kad ši­tas skly­pas jau užim­tas. O jei­gu bū­tų koks pik­ty­biš­kas žmo­gus? Bū­tų pa­si­glem­žęs ma­no že­mę – ir tu­rė­čiau įro­di­nė­ti sa­vo tei­sy­bę teis­me.“

O ar daug že­mėt­var­ki­nin­kų at­sa­kė už sa­vo klai­das? Są­mo­nin­gas ir ne­ty­či­nes?

Vos at­kū­rus ne­prik­lau­so­my­bę že­mę pra­dė­jo dras­ky­ti tri­hek­ta­ri­nin­kams. Pas­kui at­kū­rė įpė­di­nių tei­ses į se­ne­lių ir tė­vų val­dy­tą že­mę. Skly­pai pra­dė­ti kil­no­ti iš Že­mai­ti­jos į Dzū­ki­ją, iš Su­val­ki­jos į Že­mai­ti­ją, iš Dzū­ki­jos į Aukš­tai­ti­ją...

Kai kas nuo­sa­vy­bės tei­ses su­ge­bė­jo at­kur­ti ir di­džiuo­siuo­se mies­tuo­se. Be­je, mies­tuo­se skly­pus da­vė ir ko­vo­se už Nep­rik­lau­so­my­bę nu­si­pel­niu­siems vei­kė­jams.

O tik­rie­siems že­mės pa­vel­dė­to­jams pa­ro­dy­ta špy­ga. Dau­ge­liui net nuo­sa­vy­bės tei­se pri­klau­san­čios že­mės ne­be­li­ko. Pa­siū­ly­ta sim­bo­li­nė kom­pen­sa­ci­ja, ku­rios nė­ra ko net ly­gin­ti su tik­rą­ja skly­po ver­te.

Tai ar ne­su­kurs­tė ka­ro tarp lie­tu­vai­čių lie­tu­viš­ka že­mė? O ko­dėl su­kurs­tė? To­dėl, kad ją skirs­tant ir dras­kant ne­bu­vo tvar­kos. Vie­na­die­niais įsta­ty­mais val­džia žmo­nėms mui­li­no akis. Ir žmo­nės aša­ro­jo. Kai ku­rie te­bea­ša­ro­ja iki šiol.

Kai vi­sa že­mė jau bu­vo iš­da­ly­ta, su­reng­ta stai­gi ir ne­ti­kė­ta že­mėt­var­ki­nin­kų ro­ta­ci­ja. O kam rei­kė­jo ro­ta­ci­jos? Gal kad ne­rei­kė­tų žiū­rė­ti ap­gau­tiems žmo­nėms į akis? Šven­čio­ny­se ar Ši­lu­tė­je re­čiau su­tik­si kel­miš­kį ne­gu Kel­mė­je. Ir at­virkš­čiai.

Be to, sve­ti­mo­je vie­to­je ne­bus taip ryš­kiai ma­to­mi že­mėt­var­ki­nin­kų tur­tai. Juk dau­ge­lis pri­si­pir­ko že­mės skly­pų ir miš­kų. Pus­vel­čiui. Pa­si­nau­do­da­mi ko­kios nai­vios se­nu­tės pa­tik­lu­mu. Įti­kin­da­mi, kad miš­ką jai bus sun­ku pri­žiū­rė­ti, gąs­din­da­mi, jog rei­kės at­so­din­ti.

O dar sa­ko­ma, kad nuo­sa­vy­bė yra šven­tas da­ly­kas. Kie­no šven­tas, kie­no apė­jęs vel­nia­va, drums­tais, dumb­li­nais rei­ka­lais.

Val­džia už­si­mo­jo tik­rin­ti vi­sus, ku­rie są­skai­to­se tu­ri pen­kis tūks­tan­čius ar dau­giau eu­rų.

Ne tuos, ku­rie tur­to ir san­tau­pų tu­ri už mi­li­jo­nus. Ne tos sau­je­lės, ku­ri, „Sod­ros“ duo­me­ni­mis, ga­vo po 250 tūks­tan­čių eu­rų at­ly­gi­ni­mo (įdo­mu už ko­kius čia dar­bus?)

Ar ne juo­kin­ga? Koks nors pen­si­nin­kas lai­do­tu­vėms su­si­tau­pęs pen­kis tūks­tan­čius, kad jam mi­rus vai­kams ne­rei­kė­tų bris­ti į sko­las, tu­rės įro­di­nė­ti, iš kur ga­vo tuos pi­ni­gus.

Ar koks in­te­li­gen­tas, tau­pan­tis nau­jes­niam au­to­mo­bi­liui, san­tau­pas jau tu­rės kiš­ti į ko­ji­nę? Ar tė­vai, ku­riems vai­kai iš už­sie­nio at­siun­čia ko­kią šim­ti­nę eu­rų už­si­plom­buo­ti dan­čiui ar at­si­gin­ti nuo ba­do tu­rės lai­ky­ti juos me­di­nė­je skry­ne­lė­je? O pa­skui ateis ko­kie su­kčiai ir pa­vogs.

Nes mo­kes­čių rin­kė­jai, pa­ma­tę, jog są­skai­ta ne vi­sai tuš­čia, nu­spręs, kad žmo­ge­lis dar per ge­rai gy­ve­na.

Gal ge­riau mo­kes­čių ins­pek­ci­ja pa­tik­rin­tų pra­tur­tė­ju­sius že­mėt­var­ki­nin­kus? Ko­kie ait­va­rai jiems ir jų gi­mi­nai­čiams su­ne­šė tuos že­mės hek­ta­rus ir miš­kų plo­tus, tven­ki­nius ir pae­že­res.

Vie­nas į Kel­mę at­vy­kęs mi­nist­ras pa­reiš­kė, jog že­mė, van­de­nys ir miš­kai, ne­pai­sant, ko­kia­me re­gist­re įre­gist­ruo­ti ir kam pri­klau­so, yra vals­ty­bės. Tuo­met ne­nuos­ta­bu, kad že­mės, van­de­nų ir miš­kų dau­giau tu­ri tie, ku­rie la­biau­siai su­si­ta­pa­ti­na su vals­ty­be.

Nor­ve­gi­jo­je sa­ko­ma, jog ir vai­kai pri­klau­so ne tė­vams, o vals­ty­bei. Ki­taip ta­riant, su vals­ty­be su­si­ta­pa­ti­nan­čiai „Bar­ne­wer­net“ ir glo­bė­jams.

Na, o mes, be­si­pe­šan­tys dėl že­mės pė­dos, taip pat esa­me kas­met vis la­biau nyks­tan­tis ir ma­žė­jan­tis vals­ty­bės tur­tas. Ir mū­sų ka­pai – pa­sku­ti­nis gy­ve­ni­me at­ko­vo­tas že­mės ga­ba­las – de­ja, pri­klau­so vals­ty­bei.