Naujausios
KOMENTARAS
Žeminimas luošina ir vaikų, ir suaugusiųjų gyvenimus
Rima PALIJANSKAITĖ, „Pakruojo krašto“ redakcinės kolegijos narė
Tenka pripažinti, kad jėgos ir smurto kultūra Lietuvoje vis dar klesti. Neretai išgirstame apie „kietus vyrukus“ ir „moters vietą“, arba tai, jog mušti savo vaikus ar ant jų klykti yra visiškai normalu ir net sveika... Neseniai LRT radijo laidoje profesorius Dainius Pūras teigė, jog smurtinėje kultūroje užaugę visuomenės nariai negali būti sveikos, visavertės asmenybės; tokia visuomene labai lengva manipuliuoti ir ją valdyti, taigi tai esą kur kas pavojingiau nei karinės grėsmės iš Rusijos ar kitur. Ir tai grėsmės ne tik valstybei, bet ir kiekvienam iš mūsų, nes smurtas gimdo smurtą.
Pirmaisiais Nepriklausomybės metais (visuomeniniais pagrindais) periodiškai lankydavausi laikino sulaikymo izoliatoriuje prie uostamiesčio Policijos komisariato. Čia pakliūdavo gyvenamosios vietos neturintys ar įtariamieji nusikaltimu asmenys. Teko bendrauti su įvairaus amžiaus sulaikytaisiais, netgi kone visą gyvenimą kalėjime praleidusiu „ypač pavojingu recidyvistu“. Išklausyta daug tikrų ir pagražintų gyvenimo istorijų, taip pat ir pasakojimų apie vaikystę. Jų visų vaikystė paženklinta didele nemeile, o dažnai ir tėvų ar patėvių smurtu, patyčiomis. Tiesa, kai kurių tėvai buvo turtingi ir juos aklai lepino bei liaupsino, bet tai – jokia meilė.
Smurtą šeimose patyrė patys vaikai, o dar dažniau jie buvo fizinio ar psichologinio smurto prieš motiną liudininkai, o tai vaiką žaloja lygiai kaip ir smurtas prieš jį patį. Šie žmonės teigė, jog nesėkmingo jų gyvenimo palydovai – „blogi draugai“, alkoholis, kivirčai šeimoje – jiems buvo pažįstami dar vaikystėje. Žeminti, smurtauti prieš kitą arba priešingai – toleruoti vienokį ar kitokį smurtą ir kentėti išmokstama savo tėvų šeimoje...
Dalis smurtaujančiose šeimose užaugusių vaikų suvokia savo ydingą polinkį smurtauti ar smurtą toleruoti, todėl imasi tam tikros savikontrolės bei saviugdos. Bet labai dažnai ir ilgai tokius žmones moko pats gyvenimas, o neretai jų sielą alina baimės, neviltis, nesėkmės, pasikartojančios klaidos ar klystkeliai. Deja, kai kurie jų padaro lemtingas, savo gyvenimą ar savo gyvybę pražudančias klaidas. Jeigu atsigręžtume į tokių nelaimingųjų tėvų, senelių ar prosenelių gyvenimą – turbūt išvystume tą patį. Agresija – iš bejėgiškumo ar įpročio – vėl ir vėl gimdo smurtą arba jo toleravimą.
Klausimas, kaip nutraukti šią smurto grandinę, kaip išsivaduoti iš tokio besitęsiančio, savo ir kitų gyvenimus žlugdančio rato? Deramos psichologinės pagalbos nei aukoms, nei smurtautojams mūsų valstybė pasiūlyti negali. Viena, ką galėtų sąmoningoji mūsų visuomenės dalis – bent jau netoleruoti jokio smurto, jokių vaikiškų „kojų trypimų“ kalbant pakeltu balsu.
Klykimas ant savo vaikų ar jų motinos, palydint žeminančiais (netgi necenzūriniais) žodžiais turėtų būti netoleruojamas lygiai kaip ir vadovo klykimas ant savo pavaldinių. Deja, su bejėgiais vaikais ar jų motinomis lietuviai elgiasi neretai blogiau nei su savo naminiais gyvuliais.
Apmaudu, bet smurtinė kultūra Lietuvoje ne tik toleruojama, bet kartais netgi propaguojama – tegu ir labai „mandagiai“.
Teko nustebti, jog „gyvenimo guru“ patikliems lietuviams stengiasi įpiršti sumodernintą patriarchalinį šeimos modelį, kuriame moteris – vaikų gimdytoja bei augintoja ir nuolanki šeimos tarnaitė, pripažįstanti besąlygišką savo vyro autoritetą, viršenybę bei valdžią ir savo, kaip moters, ribotumą visame kame... Sveiko proto žmonės suvokia, jog tik laiminga, save gerbianti motina gali užauginti visapusiškai sveikus vaikus. Ar to nesuvokia iš esmės smurtinį šeimos modelį propaguojantieji?
Suprantama, savęs gerbti neišmokusios motinos gali pagimdyti sveikiausią vaiko kūną, bet kaip – su siela? Jeigu vaikas augs smurto bei kančios pritvinkusioje šeimoje, jis gali užaugti kaip itin liguista asmenybė ar tiesiog tikras nelaimėlis, kurio gyvenimas ir poelgiai – neprognozuojami... Akivaizdu, jog tik laiminga, dvasiškai stipri motina gali užauginti sveiką asmenybę, nes ko neturi pats, to negali duoti ir kitiems.
Lietuva pirmauja Europoje ir savižudybėmis, ir alkoholio vartojimu, ir vyrų smurtu prieš moteris, ir tai turbūt kalba vis apie tą patį...
Žydų tautybės žmones girdėjau kalbant, jog geriausia investicija – į vaikus: jų asmenybės ugdymą, jų talentų paieškas, mokslą. Motina yra ne tik gimdytoja, o ir vaiko sielos, jo asmenybės kūrėja – būsimą asmenybę formuoja motinos mintys, jausmai, žodžiai (neduokdie – nerimas, baimė, kančia) turbūt nuo pat vaiko pradėjimo. Todėl neturime toleruoti jokio smurto, kartu ir įvairių moterį sudaiktinančių, joms „vietą“ parodančių pseudoteorijų.
