„Žiburio“ knygyne – ne pardavinėti, o dalinti knygas

„Ži­bu­rio“ kny­gy­ne – ne par­da­vi­nė­ti, o da­lin­ti kny­gas

Vla­das VER­TE­LIS,

„Šiau­lių kraš­to“ vy­riau­sia­sis re­dak­to­rius

Vyks­ta tai, kas neiš­ven­gia­ma: ant bankroto ribos Šiau­lių „Ži­bu­rio“ kny­gy­nas, Sa­vi­val­dy­bės įmo­nė. Esu kny­gų skai­ty­to­jas, to­dėl ir – kny­gy­nų ir bib­lio­te­kų lan­ky­to­jas. Man tik­rai ne iki lem­pu­tės, kad nuo neat­me­na­mų lai­kų Šiau­lių pa­grin­di­nė­je gat­vė­je, mies­to šir­dy, sa­vo pri­gim­ti­mi švie­sios įstai­gos ga­li ne­lik­ti, o Sa­vi­val­dy­bė stra­te­gi­nes pa­tal­pas – par­duo­ti dar vie­nai par­duo­tu­vei, ka­vi­nei etc.

„Ži­bu­rį“ ge­si­na su­si­kau­pu­si per 80 tūks­tan­čių eu­rų sko­la. Di­de­li pi­ni­gai ma­žai įmo­nei. Iš biu­dže­to pra­šo­ma pa­me­tė­ti 100 tūks­tan­čių, o ta­da – su­kles­tės.

Ma­nau, juo­kin­ga. Pas­to­vė­ki­te ko­kį pus­va­lan­dį ir pa­skai­čiuo­ki­te, kiek žmo­nių per tą lai­ką praei­na pa­grin­di­ne ket­vir­to ša­lies mies­to gat­ve ir kiek jų už­su­ka į „Ži­bu­rį“. Dar pa­skai­čiuo­ki­te, kiek Šiau­liuo­se vei­kia ne Sa­vi­val­dy­bės kny­gy­nų, kiek kny­gų sky­rių mak­si­mo­se ir nor­fo­se, pa­si­do­mė­ki­te nau­jų kny­gų kai­no­mis, dar ir in­ter­ne­ti­ne pre­ky­ba ir spręs­ki­te, ar kny­gų pre­ky­ba tik­rai yra bū­ti­niau­sia Sa­vi­val­dy­bės funk­ci­ja. Su­mo­kės mies­to Ta­ry­ba 100 tūks­tan­čių da­bar, po ku­rio lai­ko – vėl mo­kės.

Sa­vi­val­dy­bės kny­gy­ną, rem­da­ma­sis Vals­tie­čių ir ža­lių­jų są­jun­gos nuo­sta­to­mis, iš­lai­ky­ti ra­gi­na Sei­mo na­rys, bu­vęs Šiau­lių vi­ce­me­ras Sta­sys Tu­mė­nas, taip pat teig­da­mas, kad tris kar­tus su­ma­žė­jus pa­ja­moms, „Ži­bu­rio“ neiš­gel­bės nei pa­pil­do­mos veik­los, nei kny­gų pri­sta­ty­mai. „Gal­būt rei­kia ieš­ko­ti fi­nan­si­nio par­tne­rio“, – svars­tė par­la­men­ta­ras. Jo nuo­mo­ne, to­kiais ga­lė­tų tap­ti pel­nin­gai dir­ban­čios di­de­lės Sa­vi­val­dy­bės įmo­nės.

Kny­gy­nas – kaip prie­li­pas. Abe­jo­ju, nes tai ir­gi do­ta­ci­ja, ki­taip pa­va­din­ta, bet iš tos pa­čios ki­še­nės.

Siū­lau ki­to­kį šio kny­gy­no mo­de­lį. Įkur­ki­te mies­to bend­ruo­me­nei Kny­gos na­mus. Tam rei­kia at­si­sa­ky­ti pre­ky­bos kny­go­mis, nes ji Sa­vi­val­dy­bei bu­vo, yra ir bus mon­kės biz­nis, ir pra­dė­ti lais­vą ap­si­kei­ti­mą se­no­mis kny­go­mis.

Kaip tai da­ro­ma? La­bai pa­pras­tai: prie dau­ge­lio kul­tū­ros įstai­gų jau yra kny­gų dė­žės, in­ki­lė­liai, ku­riuo­se žmo­nės pa­lie­ka per­skai­ty­tas, jiems ne­be­rei­ka­lin­gas kny­gas.

Ieš­ko­ma įvai­riau­sių ap­si­kei­ti­mų nau­do­to­mis kny­go­mis for­mų. Vie­no­je Sa­vi­val­dy­bės vie­šo­sios bib­lio­te­kos fi­lia­lo fo­jė sto­vi len­ty­na su lan­ky­to­jų at­neš­to­mis kny­go­mis. Bū­na jų dau­giau ar ma­žiau. Bib­lio­te­ki­nin­kės paaiš­ki­no, kad kai ku­rias kny­gas pa­sii­ma fon­dui, o ki­tas ren­ka­si žmo­nės, kai ku­rie ir neuž­suk­da­mi į skai­ty­to­jų ap­tar­na­vi­mo pa­tal­pas. Ir dar – yra ne­ma­žai žmo­nių, ku­riems ir eu­ras skai­ty­to­jų bi­lie­tui – ne­ma­ži pi­ni­gai, o skai­ty­ti no­ri.

Šiau­lių "Laip­tų" ga­le­ri­jo­je yra do­va­no­tų kny­gų var­di­nės len­ty­nos. Ver­tin­gos kny­gos su au­to­rių au­tog­ra­fais ar žy­mes­nių žmo­nių ko­lek­ci­jos – sau­go­mos, o kai ku­rios iš­ne­ša­mos į in­ki­lė­lius lais­vam ap­si­kei­ti­mui. Yra ir dau­giau pa­vyz­džių, kaip ant­ram gy­ve­ni­mui at­gy­ja se­nos kny­gos.

„Ži­bu­rio“ kny­gy­nas ir ga­lė­tų tap­ti nau­do­tų kny­gų ap­si­kei­ti­mų vie­ta. Kai ku­rios at­neš­tos kny­gos pa­pil­dy­tų mies­to bib­lio­te­kų fon­dus, as­me­ni­nius rin­ki­nius. To­kia­me kny­gy­ne ne­bū­tų vie­tos per­ku-par­duo­du for­mu­lei, nes tai nu­ma­rin­tų pa­čią kny­go­mis ap­si­kei­ti­mų ar­ba kny­gos pa­siė­mi­mo idė­ją. „Ži­bu­rys“ iš pi­ni­gus už­dir­ban­čios (šiuo at­ve­ju – pra­dir­ban­čios) įmo­nės tap­tų vi­suo­me­nei tar­nau­jan­čia sa­vi­val­dy­bės įstai­ga.

„Ži­bu­rio“ kny­gy­nas, iš­lai­ky­da­mas sa­vo ta­pa­ty­bę, bet ne­pre­kiau­da­mas, o da­lin­da­mas kny­gas, ga­li tap­ti bend­ruo­me­nių na­mais, ku­riuo­se ga­lė­tų vyk­ti ne­vy­riau­sy­bi­nin­kų sam­bū­riai, su­si­ti­ki­mai, dis­ku­si­jos ir t.t. To­kiais sa­vo mik­ro­ra­jo­nų bend­ruo­me­nių na­mais jau tam­pa kai ku­rie Vie­šo­sios bib­lio­te­kos fi­lia­lai.

Kas or­ga­ni­zuo­tų, koor­di­nuo­tų? Ar­gi nė­ra kam? Tas pa­ts „Ži­bu­rys“, ku­rio va­do­vė įmo­nei ža­dė­jo ne ak­mens am­žių, Vie­šo­ji bib­lio­te­ka, kul­tū­ros cent­rai.

Sup­ran­ta­ma, Šiau­lių kny­gų na­mai – tik vie­na iš dau­ge­lio idė­jų, ga­lin­čių ir tu­rin­čių erd­vę mies­to šir­dy pla­čiai at­ver­ti mies­to žmo­nėms, nes rea­ni­muo­ti biu­dže­to pi­ni­gais mer­dė­jan­čią kny­gų pre­ky­bos įmo­nė­lę daug pro­to ne­rei­kia.

Pa­siž­val­gy­ki­me pla­čiau po ar­ti­mą pa­sau­lį – pa­ma­ty­si­me, kad aš jo­kių ame­ri­kų at­ras­ti ne­siū­lau. Yra be­ga­lės įvai­rių bend­ruo­me­nės na­mų, dau­gy­bė įvai­riau­sių veik­los for­mų. Rei­kia tik tru­pu­tė­lį fan­ta­zi­jos ir svar­biau­sia – no­ro dirb­ti vi­suo­me­nei.

Kvie­čiu skai­ty­to­jus siū­ly­ti dau­giau idė­jų, kaip iš­lai­ky­ti ir at­gai­vin­ti „Ži­bu­rio“ erd­ves.