
Naujausios
„Žiburio“ knygyne – ne pardavinėti, o dalinti knygas
Vladas VERTELIS,
„Šiaulių krašto“ vyriausiasis redaktorius
Vyksta tai, kas neišvengiama: ant bankroto ribos Šiaulių „Žiburio“ knygynas, Savivaldybės įmonė. Esu knygų skaitytojas, todėl ir – knygynų ir bibliotekų lankytojas. Man tikrai ne iki lemputės, kad nuo neatmenamų laikų Šiaulių pagrindinėje gatvėje, miesto širdy, savo prigimtimi šviesios įstaigos gali nelikti, o Savivaldybė strategines patalpas – parduoti dar vienai parduotuvei, kavinei etc.
„Žiburį“ gesina susikaupusi per 80 tūkstančių eurų skola. Dideli pinigai mažai įmonei. Iš biudžeto prašoma pametėti 100 tūkstančių, o tada – suklestės.
Manau, juokinga. Pastovėkite kokį pusvalandį ir paskaičiuokite, kiek žmonių per tą laiką praeina pagrindine ketvirto šalies miesto gatve ir kiek jų užsuka į „Žiburį“. Dar paskaičiuokite, kiek Šiauliuose veikia ne Savivaldybės knygynų, kiek knygų skyrių maksimose ir norfose, pasidomėkite naujų knygų kainomis, dar ir internetine prekyba ir spręskite, ar knygų prekyba tikrai yra būtiniausia Savivaldybės funkcija. Sumokės miesto Taryba 100 tūkstančių dabar, po kurio laiko – vėl mokės.
Savivaldybės knygyną, remdamasis Valstiečių ir žaliųjų sąjungos nuostatomis, išlaikyti ragina Seimo narys, buvęs Šiaulių vicemeras Stasys Tumėnas, taip pat teigdamas, kad tris kartus sumažėjus pajamoms, „Žiburio“ neišgelbės nei papildomos veiklos, nei knygų pristatymai. „Galbūt reikia ieškoti finansinio partnerio“, – svarstė parlamentaras. Jo nuomone, tokiais galėtų tapti pelningai dirbančios didelės Savivaldybės įmonės.
Knygynas – kaip prielipas. Abejoju, nes tai irgi dotacija, kitaip pavadinta, bet iš tos pačios kišenės.
Siūlau kitokį šio knygyno modelį. Įkurkite miesto bendruomenei Knygos namus. Tam reikia atsisakyti prekybos knygomis, nes ji Savivaldybei buvo, yra ir bus monkės biznis, ir pradėti laisvą apsikeitimą senomis knygomis.
Kaip tai daroma? Labai paprastai: prie daugelio kultūros įstaigų jau yra knygų dėžės, inkilėliai, kuriuose žmonės palieka perskaitytas, jiems nebereikalingas knygas.
Ieškoma įvairiausių apsikeitimų naudotomis knygomis formų. Vienoje Savivaldybės viešosios bibliotekos filialo fojė stovi lentyna su lankytojų atneštomis knygomis. Būna jų daugiau ar mažiau. Bibliotekininkės paaiškino, kad kai kurias knygas pasiima fondui, o kitas renkasi žmonės, kai kurie ir neužsukdami į skaitytojų aptarnavimo patalpas. Ir dar – yra nemažai žmonių, kuriems ir euras skaitytojų bilietui – nemaži pinigai, o skaityti nori.
Šiaulių "Laiptų" galerijoje yra dovanotų knygų vardinės lentynos. Vertingos knygos su autorių autografais ar žymesnių žmonių kolekcijos – saugomos, o kai kurios išnešamos į inkilėlius laisvam apsikeitimui. Yra ir daugiau pavyzdžių, kaip antram gyvenimui atgyja senos knygos.
„Žiburio“ knygynas ir galėtų tapti naudotų knygų apsikeitimų vieta. Kai kurios atneštos knygos papildytų miesto bibliotekų fondus, asmeninius rinkinius. Tokiame knygyne nebūtų vietos perku-parduodu formulei, nes tai numarintų pačią knygomis apsikeitimų arba knygos pasiėmimo idėją. „Žiburys“ iš pinigus uždirbančios (šiuo atveju – pradirbančios) įmonės taptų visuomenei tarnaujančia savivaldybės įstaiga.
„Žiburio“ knygynas, išlaikydamas savo tapatybę, bet neprekiaudamas, o dalindamas knygas, gali tapti bendruomenių namais, kuriuose galėtų vykti nevyriausybininkų sambūriai, susitikimai, diskusijos ir t.t. Tokiais savo mikrorajonų bendruomenių namais jau tampa kai kurie Viešosios bibliotekos filialai.
Kas organizuotų, koordinuotų? Argi nėra kam? Tas pats „Žiburys“, kurio vadovė įmonei žadėjo ne akmens amžių, Viešoji biblioteka, kultūros centrai.
Suprantama, Šiaulių knygų namai – tik viena iš daugelio idėjų, galinčių ir turinčių erdvę miesto širdy plačiai atverti miesto žmonėms, nes reanimuoti biudžeto pinigais merdėjančią knygų prekybos įmonėlę daug proto nereikia.
Pasižvalgykime plačiau po artimą pasaulį – pamatysime, kad aš jokių amerikų atrasti nesiūlau. Yra begalės įvairių bendruomenės namų, daugybė įvairiausių veiklos formų. Reikia tik truputėlį fantazijos ir svarbiausia – noro dirbti visuomenei.
Kviečiu skaitytojus siūlyti daugiau idėjų, kaip išlaikyti ir atgaivinti „Žiburio“ erdves.