Naujausios
KOMENTARAS
Žmonės laukia nefariziejiškos Bažnyčios
Juozas DAPŠAUSKAS
Krikščionybės žiniasklaidos tarnybos vadovas
Kaip ir pasaulyje, taip ir Lietuvoje dėmesio centre naujasis popiežius Pranciškus. Visi supranta, kad čia kažkas nauja: kokie bus sprendimai, vadovavimas-tarnavimas Bažnyčiai, dar tik spėliojama, tačiau jau iš pirmų bendravimo gestų daromi komentarai apie laisvesnį ir paprastesnį bendravimo stilių.
Kai kas žiūri atsargiai, gal čia tik suvaidinti viešieji ryšiai, kai Bažnyčia yra tam tikroje krizėje? Tačiau daugumai akivaizdu, kad toks elgesys ne dėl „pozos“, nes toks jo stilius, darbai buvo ir iki išrinkimo popiežiumi.
Būdamas kardinolas Jorge Bergoglio akivaizdžiai rodė socialinio solidarumo pavyzdį. Tačiau sensacija yra ne tai, kad jis gyveno pagal Evangeliją, bet tai, kad tiek daug kunigų, vyskupų, kardinolų ir paprastų tikinčiųjų taip negyvena.
Kodėl katalikiškoje Lotynų Amerikoje tokia pasibjaurėtina socialinė nelygybė, nedarna? Kaip krikščioniškas kraštas gali būti toks socialiai nedarnus? Tikriausiai Bažnyčios feodalinė sąranga, kad bažnyčios vadovai yra ponai, o paprasti tikintieji tik pinigėlių aukotojai, persiduoda ir visuomeniniam gyvenimui? Neretai buvo skelbiamas ne Jėzus Kristus, o tik kontrolės doktrina, kuri akivaizdžiai prasilenkia su Jėzaus skelbiamu mokslu.
„O kas neturi Kristaus Dvasios, tas nėra Jo“, – dar pirmajame krikščionybės amžiuje sakė apaštalas Paulius, skaitome Šventajame Rašte. Galima apsikarstyti didžiausiais auksiniais kryžiais, tačiau tokie tikrai nebus labiau krikščionys, kad ir kokias pareigas užimtų, jei gyvenimo darbuose nebus vadovaujamasi elementaria evangeline dvasia.
Iš naujojo popiežiaus Pranciškaus tos paprastos evangelinės dvasios labiausiai visi ir laukia. Laukia pranašiškos žinios, savikritiškos Bažnyčios atžvilgiu, giliai ir įžvalgiai kritikuojančios, įspėjančios, taisančios pasaulyje esančias negeroves. Pirmiausia pradedant savo pavyzdžiu. Tai dabartinis popiežius, dar iki juo tapdamas, jau rodė.
Juk Jėzaus žodžiai jo gyvenimo laiku taikyti fariziejams, kad viena kalba, o kita daro, Bažnyčios istorijoje labai dažnai tiko, o ir dabar kartais dar tinka vadovams, negyvenantiems evangeline paprastumo, šventumo dvasia.
Kai kas „įtartinai“ pažiūrėjo į popiežiaus Pranciškaus nuotraukas, kur jis pamaldų metu, dar nebūdamas popiežiumi, plauna kojas AIDS sergantiems. Čia gal taip pat dėl „kadrų“ žiniasklaidai? Neabejoju, kad tai nuoširdu. Bet, kad giliau tai suprastume, turime įsigilinti į pačią tokio veiksmo ištaką.
Artinasi Velykų šventės. Kojų plovimo veiksmas Didžiąją savaitę prieš Velykas vėl atnaujinamas – jei norime laimingos bendruomenės, visuomenės.
Būtent prieš Velykas yra skaitoma vieta iš Evangelijos, kur Jėzus (Viešpats) plauna savo mokiniams kojas. Tačiau gaila, kad bažnyčioje perskaityta istorija baigiasi dar be vieno labai svarbaus sakinio, kuris išreiškia psichologinę šio veiksmo spalvą: „Jeigu tai suprantate, būsite laimingi taip elgdamiesi“ (Jn 13, 17).
Jėzaus laikais kojų plovimas buvo natūralus higieninis veiksmas karščių ir dulkių kamuojamame krašte, tačiau tikrai valdovai neplaudavo kojų savo pavaldiniams. Mazgoti kojas buvo vergų darbas. Jėzus parodė, kad ne viešpatavimas, o tarnavimas, naudingumas kitam yra laimės esmė.
Reikia pasidžiaugti naujojo popiežiaus Pranciškaus susitikimo su žurnalistais kovo 16 dieną palaiminimu, kurį jis suteikė tyliai. Jis kalbėjo: „Daugelis nepriklauso Katalikų Bažnyčiai, o kiti yra netikintys, todėl laiminu gerbdamas kiekvieno sąžinę, tačiau žinodamas, kad kiekvienas iš jūsų yra Dievo vaikas. Telaimina jus Dievas“.
