Žydėjimo šventės

Žy­dė­ji­mo šven­tės

Ni­jo­lė SAI­MI­NIN­KIE­NĖ

Žur­na­lis­tė

Va­sa­ros pra­džio­je vos ne vi­si mies­te­liai ir kai­mai šven­čia sa­vo vie­ti­nes šven­tes. Ne­re­tai jos sie­ja­mos su žy­dė­ji­mu: aly­vų, vyš­nių, obelų... su tuo, kas gra­žu, puoš­nu ir kve­pia. Skep­ti­kai šai­po­si: kiek­vie­nas kai­mas su sa­vo sly­va. Tar­si tai bū­tų gė­da ar pa­kly­di­mas. O tu tu­ri sa­vo?

Ty­tu­vė­nai tu­ri Aly­vų šven­tę. Jai iš pa­skos – Ty­tu­vą. Jei ne­ži­no­čiau to pro­ce­so iš vi­daus, ne­pa­ti­kė­čiau, kad tai – sa­vo rū­šies eg­za­mi­nas. Dau­giau­sia vai­ka­ms. Tai jie, me­tus lan­kę bū­re­lius dar­že­ly­je, mo­kyk­lo­je, kul­tū­ros na­muo­se, mo­ky­ti tė­vų, mo­ky­to­jų ar iš­mo­kę pa­tys, vi­sų kie­mo vai­kų, kai­my­nų ir tė­vų aki­vaiz­doj tu­rės pa­ro­dyt, ką mo­ka.

Ma­not, leng­va? Bet jie tai pri­si­mins: jei kaž­ko mo­kai­si, tu­ri pa­ro­dyt re­zul­ta­tą. Ki­taip esi nu­lis be pa­ga­liu­ko. Kas Lie­tu­vos kai­me ti­ki pa­guo­da: „Jis sten­gė­si“? Lie­tu­viams pa­stan­gų ne­ga­na. Čia dar vis rei­kia re­zul­ta­to. Ir te­gu uo­dai nu­gny­bia tą or­ga­ni­za­to­rių, ku­ris kon­cer­tui be­si­ruo­šian­čiam vai­kui pa­sa­ko „Ne, ta­vęs ne­rei­kia“. To žmo­gaus pa­var­dę vai­kas at­mins vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą. „Ne­lei­do pa­si­ro­dyt“, – sa­kys ka­da nors ma­ma ar mo­čiu­te ta­pu­si mer­gai­tė, kai puoš sa­vo at­ža­lą, be­si­ruo­šian­čią į sce­ną sa­voj bend­ruo­me­nėj, ko­kioj ša­ly ji be­gy­ven­tų. Ber­niu­kai to­kią nuo­skau­dą nu­rys ty­liai, bet nie­ka­da ne­pa­mirš. To­kio kar­mi­nio pra­keiks­mo ne­lin­kė­čiau net sa­vo prie­šui.

O tie, kas pa­ty­rė „iš­va­ry­mą“ iš gim­to kie­mo, grįž­ta sa­vo dar­bais pa­ro­dy­ti, ko yra ver­ti, nes vi­sa­da la­bai svar­būs yra tie, kas su ta­vi­mi vai­kys­tės ba­las taš­kė, kas ma­tė ta­ve au­gan­tį. Vi­si, kas lau­kia ta­vo bran­daus re­zul­ta­to. Pa­ro­dy­ti jį gim­ti­nė­je, kaip pa­da­rė re­ži­sie­rė And­rė­ja Gri­čiu­tė, gy­ve­nan­ti ir dir­ban­ti Nau­jo­joje Ak­me­nė­je, o di­džiu­lį teat­ri­nį pro­jek­tą – „Gi­liaus eže­ro van­de­nų die­vai­tė“ įgy­ven­di­nu­si gim­tuo­siuo­se Ty­tu­vė­nuo­se – dar vie­nas įro­dy­mas, kad mes vi­si atei­nam iš vai­kys­tės, iš to, ka­me au­gom.

Ki­ta­me Šiau­lių ap­skri­ties ga­le, Ak­me­nės ra­jo­ne, Da­bi­ki­nės kai­me šven­čia­ma Kaš­to­nų žy­dė­ji­mo šven­tė. Daug ten tų kaš­to­nų, se­nų­jų gra­fų Zu­bo­vų so­din­tų. Ir vi­si, gi­mę ir au­gę Da­bi­ki­nės kai­me, tuos kaš­to­nus ži­no. Ta­čiau, be kaš­to­nų, tas kai­mas tu­ri dar vie­ną ver­ty­bę – mo­kyk­lą ir in­ter­na­tą. Tai ši­tos įstai­gos dė­ka kai­mas yra veiks­mo ir kul­tū­ros ži­di­nys.

Svei­kus ir spe­cia­lių­jų po­rei­kių vai­kus ug­dan­tys pe­da­go­gai ir kai­mo gy­ven­to­jai, bend­ruo­me­nės na­riai, kai­mo šven­tė­je su­si­vie­ni­ja vie­nam tiks­lui – pa­ro­dy­ti, ką iš­mo­ko per me­tus. Pa­sik­vies­ti sve­čių, kad ir ki­ti pa­si­ro­dy­tų ir juos pa­ma­ty­tų. Kad užau­gę vai­kai ga­lė­tų iš­di­džiai pa­sa­ky­ti: mū­sų kai­me bu­vo to­kia šven­tė, ir aš jo­je da­ly­va­vau.

Ir ta­da ne­be taip svar­bu, ar tu sce­no­je dainavai/šokai, ar sa­vo vir­tu­vė­je su­muš­ti­nius šven­tės da­ly­viams te­pei, ar pjo­vei ve­ją bend­ruo­me­nės pik­ni­kui – tu DA­LY­VA­VAI. Ne­bu­vai pa­sy­vus ste­bė­to­jas, lau­kian­tis, kas ta­ve pa­links­mins. To­kio­se šven­tė­se svar­būs vi­si, ir vai­kai tai ma­to, to­kį šven­ti­mo bū­dą jie pri­si­mins vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą, jie pa­tys to­kias šven­tes rengs.

Da­bi­ki­nė­je au­gan­tiems vai­kams, skir­tin­gai, nei sos­ti­nė­je, ne­rei­kia tri­met­ri­nio pla­ka­to su vai­ko nuo­trau­ka ir už­ra­šu: „Aš – ne dau­nas, aš – žmo­gus“, nes vai­kai su šia diag­no­ze tie­siog kar­tu da­ly­vau­ja kai­mo gy­ve­ni­me: gro­ja, vai­di­na, žai­džia.

Ir su ki­to­mis sun­kio­mis diag­no­zė­mis vai­kai čia, kar­tu su mo­ky­to­jais, li­pa į sce­ną ir ro­do, ką iš­mo­ko. O vi­sa bend­ruo­me­nė žiū­ri, džiau­gia­si, plo­ja ir do­va­no­ja gė­les. Su­si­jau­di­nę ir lai­min­gi.

Da­bi­ki­nė­je au­gan­tiems vai­kams, ma­nau, ne­rei­kės mo­ky­ti sa­vo vai­kų bu­vi­mo ir bend­ra­vi­mo šven­tė­je. Jie ma­to, kad žmo­nių es­ti įvai­rių, įvai­rios pri­gim­ties, bet tai ne­kliu­do drau­gau­ti ir švęs­ti. Jie vi­si ma­to, kad po kon­cer­to prie vai­šė­mis nu­krau­to sta­lo žmo­nės dai­nuo­ja, ir net „iš po skver­no“ neišt­rau­kia bu­te­lio su al­ko­ho­liu. Vai­kai ir suau­gu­sie­ji kar­tu žai­džia, ma­žie­ji lai­go po se­no dva­ro par­ką ir jau­čia­si vi­sai sau­gūs, nes čia – vi­si pa­žįs­ta­mi, kai­my­nai, drau­gai.

Da­bi­ki­nė­je užau­gę vai­kai ži­nos, kad į Kaš­to­nų žy­dė­ji­mo šven­tę, ir šiaip į šven­tę, rei­kia atei­ti gra­žiai pa­si­puo­šus, nes ma­mos, kai­my­nės, mo­ky­to­jos taip ap­si­ren­gia. Dar ži­nos, kad liau­dies dai­na dai­nuo­ja­ma, vil­kint tau­ti­nį kos­tiu­mą, nes bū­tent taip ap­si­ren­gę jų kai­my­nės, te­tos ir mo­čiu­tės atė­jo į kon­cer­tą, ir tai bu­vo la­bai gra­žu.

Da­bi­ki­nė­je užau­gęs vers­li­nin­kas ir fo­tog­ra­fas Kęs­tu­tis Fe­dir­ka, sto­vė­da­mas prieš sa­vo kai­mo bend­ruo­me­nę, ku­rios šven­tes vi­sa­da me­ce­nuo­ja, grau­di­no­si, sa­ky­da­mas, kad ši­tą kai­mą yra iš­nar­šęs nuo kraš­to iki kraš­to ir pa­žįs­ta kiek­vie­ną jo kvad­ra­ti­nį cen­ti­met­rą.

Šven­tės sve­čiams jis do­va­no­ja sa­vo iš­leis­tą nau­ją fo­toal­bu­mą „ Lie­tu­va to­kia gra­ži“, kad ir ki­ti tą jo gim­ti­nės ma­ty­mą pa­jus­tų. Kad pa­jus­tų tą gi­lu­mi­nę mei­lę sa­vo tė­viš­kei, kur ir van­duo – šla­pes­nis, ir žo­lė – ža­les­nė, ir net ma­žos baž­ny­tė­lės bokš­tas yra vi­sos vai­kys­tės vir­šū­nė. Tai nuo jos vė­liau bus ma­tuo­ja­mi ki­ti aukš­čiai.

Aš ne­ži­nau, iš kur at­si­ran­da žmo­nės, ku­riems no­ri­si or­ga­ni­zuo­ti vi­sas to­kias „žy­dė­ji­mų“ šven­tes sa­vo mies­te­ly­je, kai­me, gat­vė­je, šei­mo­je. Gal tas en­tu­ziaz­mas taip pat atei­na iš jų vai­kys­tės, gal jie pa­tys to­kio­se šven­tė­se au­go, o gal prie­šin­gai – vi­sa vai­kys­tė bu­vo pil­ka, ir šven­tės al­kis juos pa­si­ve­ja ir nie­kaip ne­ga­li pa­so­tin­ti.

Aš tik ži­nau, kad to­kių žmo­nių nuo­lat ran­da­si. Ir čia nie­kuo dė­ta nei val­džia, nei mi­nis­te­ri­jos, nei bliz­gūs žur­na­lai, ku­riuo­se nei to­kių „pro­vin­cia­lių“ šven­čių, nei jų or­ga­ni­za­to­rių nie­ka­da ne­pa­ma­ty­si. Jie ne­ma­to­mi, įsi­ki­bę į po­pie­riaus la­pus – šven­tės sce­na­ri­jų, glau­džia­si kaž­kur tarp ku­li­sų ir du­rų į sce­ną, se­ka kiek­vie­ną ju­de­sį ir jau­di­na­si už kiek­vie­ną, tar­si pa­tys bū­tų jų vie­to­je. Ir dar ži­nau, kad bū­tent šių žmo­nių, ne­ma­to­mų ir neį­var­din­tų or­ga­ni­za­to­rių dė­ka, mū­sų pro­vin­ci­jo­je šven­čia­mas žy­dė­ji­mas.