Ste­buk­las įvy­ko va­kar

Ste­buk­las įvy­ko va­kar

Šiau­lie­čio Jo­no Na­vic­ko sva­jo­nė tu­rė­ti įstik­lin­tą bal­ko­ną va­kar iš­si­pil­dė: ke­lias va­lan­das jam skir­ta­me so­cia­li­nia­me būs­te Šiau­liuo­se, J. Ba­sa­na­vi­čiaus gat­vė­je, plu­šė­ję UAB „Bo­de­sa“ vy­rai bai­gė dar­bus.

Apie prie neį­ga­lio­jo ve­ži­mė­lio pri­kaus­ty­tą 64 me­tų J. Na­vic­ką „Šiau­lių kraš­tas“ ra­šė šių me­tų lie­pos 29 die­ną „Iš­si­pil­dęs no­ras pri­lyg­tų sva­jo­nei“. Po to, kai neį­ga­laus žmo­gaus troš­ki­mui gy­ven­ti šil­čiau ne­li­ko abe­jin­gi vi­sai sve­ti­mi žmo­nės, mū­sų he­ro­jus juo­kia­si pra­dė­jęs ti­kė­ti ste­buk­lais.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Drau­gų ini­cia­ty­va

Nors nuo bal­ko­no lan­go rė­mo te­bė­ra ne­nup­lėš­ta ap­sau­gos plė­ve­lė, o san­da­ri­ni­mo pu­tos dar ne­sus­tin­gu­sios, bu­to šei­mi­nin­kas J. Na­vic­kas trykš­ta pui­kia nuo­tai­ka: to­kios ge­ros die­nos, kaip šis pir­ma­die­nis, jis net neat­si­me­na!

J. Na­vic­kas di­džiau­sią ačiū sa­ko ir jau ne pir­mą kar­tą ran­ką spau­džia ša­lia ve­ži­mė­lio sto­vin­čiam sa­vo bi­čiu­liui Da­nie­liui Bal­čiū­nui. Jis ir dar vie­nas Jo­no drau­gas Bo­les­lo­vas Veng­rys įdė­jo dau­giau­sia pa­stan­gų, kad bal­ko­nas bū­tų įstik­lin­tas.

D. Bal­čiū­nas bu­vo pir­mas, ku­riam bi­čiu­lis Jo­nas iš­si­ta­rė apie se­ną su­kiu­žu­sį bal­ko­no rė­mą ir di­džiu­lį no­rą kaip nors su­si­tau­py­ti nau­jam.

„Tą pa­čią die­ną pa­si­ma­ta­vau ir nuė­jau į ar­ti­miau­sią fir­mą pa­si­tei­rau­ti, kiek toks rė­mas kai­nuo­tų“, – ko­vo 20-ąją įvyk­dy­tus žy­gius pri­si­me­na po­nas Da­nie­lius.

Su­ži­no­jęs, kad kam­pi­nis bal­ko­no lan­gas kai­nuo­tų ne ma­žiau kaip 600 eu­rų, D. Bal­čiū­nas pa­skam­bi­no B. Veng­riui ir pa­ra­gi­no jį ieš­ko­ti drau­gų, kad „su­si­me­tę“ vi­si ga­lė­tų pa­da­ry­ti nau­din­gą dar­bą.

Ma­ža to, po­nas Da­nie­lius pro au­sis ne­pra­lei­do ir J. Na­vic­ko užuo­mi­nos apie su­trū­ni­ju­sį vir­tu­vės lan­gą, pro ku­rį žie­mą ko­šia ne tik šal­tas vė­jas, bet ir snie­gas – jis šį lan­gą drau­gui nu­pir­ko sa­vo lė­šo­mis.

Dė­kui ge­ra­da­riams

Šian­dien di­džiau­sias ačiū pri­klau­so UAB „Bo­de­sa“.

D. Bal­čiū­nas pa­sa­ko­ja, kad, ieš­ko­da­mas ge­ra­da­rių ir laik­raš­tį, ku­ria­me ra­šė­me apie J. Na­vic­ko sva­jo­nę tu­rė­ti nau­ją bal­ko­no lan­gą, įtei­kęs „Bo­de­sa“ va­do­vams, bu­vo su­ža­vė­tas šių žmo­nių ge­ra­no­riš­ku­mo ne tik lan­gą pa­do­va­no­ti ir vi­sus kei­ti­mo dar­bus at­lik­ti sa­vo pi­ni­gais.

„Bo­de­sos“ dė­ka, neį­kan­da­ma neį­ga­laus žmo­gaus sva­jo­nė – kam­pi­nis bal­ko­no lan­gas, kai­na­vęs be­veik 800 eu­rų, nuo va­kar jau šil­do po­no Jo­no na­mus.

Mon­tuo­to­jus tik ką iš­ly­dė­jęs šei­mi­nin­kas dar kar­tą už­su­ka į sa­vo bal­ko­ną – ne­vaikš­tan­čiam ir tik kar­tą ki­tą per mė­ne­sį į lau­ką ve­ži­mė­liu di­de­lė­mis pa­stan­go­mis iš­va­žiuo­jan­čiam žmo­gui ši erd­vė at­sto­ja vaiz­dą į mies­tą, į pro­šal ei­nan­čius žmo­nes ir J. Ba­sa­na­vi­čiaus gat­ve va­žiuo­jan­čius au­to­mo­bi­lius.

UAB „Bo­de­sa“ plėt­ros va­do­vas Ai­das Dum­šas sa­ko esan­tis pa­ten­kin­tas nu­veik­tu dar­bu. Jo žo­džiais, iš pir­mo žvilgs­nio at­ro­dy­tų, pa­ma­nyk, tik lan­gas! Bet jis, tas lan­gas, neį­ga­liam žmo­gui ne tik iš­si­pil­dęs no­ras, bet ga­ran­ti­ja, kad na­muo­se bus šil­čiau.

„Sma­gu, jei pri­si­dė­jo­me, kad dar vie­nam li­ki­mo nu­skriaus­tam žmo­gui bus leng­viau ir jau­kiau gy­ven­ti“, – sa­kė UAB „Bo­de­sa“, vie­nos di­džiau­sių stik­lo pa­ke­tų ga­min­to­jų Bal­ti­jos ša­lys, plėt­ros va­do­vas.

J. Na­vic­kas ste­buk­lu va­di­na ne tik ge­ra­da­rių pa­do­va­no­tą lan­gą. Ste­buk­las, anot pa­šne­ko­vo, ir tai, kad pa­gal­bos pra­šy­mui ne­li­ko abe­jin­gi ir pa­pras­ti, ne ką dau­giau už pa­tį Jo­ną tu­rin­tys Šiau­lių ap­skri­ties gy­ven­to­jai.

Su vie­nu iš jų, „Šiau­lių kraš­tui“ pa­skam­bi­nu­siu ger­bia­mu Jo­nu iš Šau­kė­nų (Kel­mės ra­jo­nas), J. Na­vic­kas su­si­pa­ži­no ar­ti­miau, iš­si­kal­bė­jo abu ir iš­siaiš­ki­no jau­nys­tė­je tar­na­vę Zok­nių ka­ri­nia­me da­li­ny­je. Šau­kė­niš­kis ap­lan­kė šiau­lie­tį jo bu­te ir įtei­kė 50 eu­rų.

64 me­tų J. Na­vic­kas aša­rą brau­kia kal­bė­da­mas apie ge­ra­da­rius – žmo­nes, ku­rie skam­bi­no,  pa­lai­kė ir su­tei­kė pa­gal­bą. Taip pat apie kai­my­nus, ku­rie pa­de­da Jo­nui – jei rei­kia par­ne­ša bū­ti­niau­sių pre­kių, mais­to pro­duk­tų, ap­lan­ko ir ne­pa­lie­ka ne­vaikš­tan­čio vy­ro vie­nu­mo­je.

„Ži­no­jau, kad ge­rų žmo­nių dau­gy­bė. Emo­ci­jų šian­dien tiek daug, net per daug!“ – va­kar sa­kė J. Na­vic­kas.

Pa­lai­ko ge­ri žmo­nės

Apie J. Na­vic­ko no­rą pa­ge­rin­ti bui­ti­nes są­ly­gas pir­mie­ji „Šiau­lių kraš­tui“ pra­bi­lo mi­nė­ti jo drau­gai. Vy­rai su­ta­rė da­ry­ti vis­ką, kad tik pa­dė­tų ne­ga­lią tu­rin­čiam bi­čiu­liui. Pas­tan­gos, kaip da­bar ma­to­me, ne­nuė­jo vel­tui.

J. Na­vic­kui prieš daug de­šimt­me­čių dėl stu­bu­ro li­gos pa­ra­ly­žiuo­tas ko­jas at­sto­ja neį­ga­lio­jo ve­ži­mė­lis.

Ne tik ju­dė­ji­mo ne­ga­lia smo­gu­si Jo­nui. 1979-ai­siais, ta­da 26-erių ka­ri­nio da­li­nio avia­me­cha­ni­ką, su­ža­lo­jo dar­bo vie­to­je. Re­mon­tuo­jant lėk­tu­vo va­žiuok­lę ir ban­dant už­ves­ti pa­grin­di­nį už­rak­tą, įren­gi­nys nu­kir­to da­lį kai­rio­sios ran­kos plaš­ta­kos.

Dar J. Na­vic­kui bu­vo diag­no­zuo­tas gal­vos sme­ge­nų in­fark­tas, te­ko pa­tir­ti žar­ny­no ope­ra­ci­ją, o ir prie šir­dies chi­rur­gai lie­tė­si.

Šiau­lie­tis „Šiau­lių kraš­tui“ džiau­gė­si prieš ke­le­rius me­tus iš­pil­dęs vie­ną iš di­džiau­sių sa­vo troš­ki­mų – įsi­gi­jęs au­to­ma­ti­nę skal­bi­mo ma­ši­ną. Jai tau­pė de­vy­ne­rius me­tus. Vis dėlto šio pir­ki­nio grei­čiau­siai bū­tų ne­tu­rė­jęs iki šiol, jei ne ge­ra­šir­džių žmo­nių paau­ko­ti trūks­ta­mi pi­ni­gai.

„Tik nuo­sta­bių žmo­nių dė­ka aš dar gy­vas, tik kai­my­nų, se­sers, bi­čiu­lių dė­ka“, – pir­mo­jo su­si­ti­ki­mo me­tu žur­na­lis­tams sa­kė neį­ga­lus vy­ras.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Šiau­lie­tis Jo­nas Na­vic­kas sa­ko, kad jo bi­čiu­lis Da­nie­lius Bal­čiū­nas (sto­vi) yra vie­nas iš tų, ku­rie vi­sa­da at­sku­ba į pa­gal­bą. Šian­dien drau­gai džiau­gia­si nu­veik­tu dar­bu.

UAB „Bo­de­sa“ vy­rai nau­jo lan­go mon­ta­vi­mo dar­bus jau bai­gė – li­ko tik iš­vež­ti se­nus rė­mus.

Grau­du­lys Jo­nui Na­vic­kui spau­džia šir­dį: jei ne ge­ri žmo­nės, jo gy­ve­ni­mas bū­tų la­bai su­dė­tin­gas.