„Stebuklo“ filmavimo užkulisiai: respiratoriai, aktorių dresūra ir tikri stebuklai

„Ste­buk­lo“ fil­ma­vi­mo už­ku­li­siai: res­pi­ra­to­riai, ak­to­rių dre­sū­ra ir tik­ri ste­buk­lai

Li­kus ma­žiau nei dviem sa­vai­tėms iki fil­mo pa­si­ro­dy­mo di­džiuo­siuo­se Lie­tu­vos ek­ra­nuo­se, nu­si­ke­lia­me į tra­gi­ko­me­di­jos „Ste­buk­las“ kar­tais tra­gi­ko­miš­ką fil­ma­vi­mą. Lai­ką, kai at­si­ra­do Bied­nių mies­te­lis, kiau­lių fer­ma, jos ve­dė­ja Ire­na, rau­do­nu Ka­di­la­ku at­va­žia­vęs Ame­ri­kos lie­tu­vis Ber­nar­das ir vi­sa ei­lė Bied­nių mies­te­lio gy­ven­to­jų su che­mi­niu su­šu­ka­vi­mu, au­si­nė­mis ke­pu­rė­mis ir odi­niais po­rtfe­liais.

Au­ten­ti­kos paieš­kos

„Ste­buk­lo“ pa­sau­ly­je pir­muo­sius žings­nius žen­gė vir­tua­lus žmo­ge­liu­kas – taip Goog­le že­mė­la­py­je po Lie­tu­vą vaikš­čio­jo fil­mo lo­ka­ci­jų va­dy­bi­nin­kas Vi­ta­li­jus Gy­lys. 1992 me­tų au­ten­ti­ka bu­vo di­de­lis iš­šū­kis – šiais lai­kais su­dė­tin­ga su­ras­ti mies­te­lį su ne­pa­keis­tais lan­gais ir sto­gais ar aikš­tę, ku­rio­je ne­sto­vė­tų pre­ky­bos cent­ras.

„Šis lai­ko­tar­pis dau­ge­liui yra ge­rai pa­žįs­ta­mas ir įsi­rė­žęs at­min­ty­je, ta­čiau per­teik­ti jį tam­pa vis sun­kiau, nes nyks­ta ne­po­pu­lia­rus to lai­ko­tar­pio ar­chi­tek­tū­ri­nis pa­vel­das ir daik­tai“, – sa­kė fil­mo dai­li­nin­kas Ra­mū­nas Ras­taus­kas.

No­rė­da­ma ras­ti to­bu­lą vie­tą, fil­mo ko­man­da tu­rė­jo iš­mai­šy­ti be­veik vi­są ša­lį.

„Iš pra­džių Jiez­nas neat­ro­dė tin­ka­miau­sias pa­si­rin­ki­mas. Jį nu­spren­dė­me ap­lan­ky­ti at­si­ti­ki­nai, pa­sku­ti­nę paieš­kų die­ną, kai va­žia­vo­me pro ša­lį. Ta­čiau su­si­pa­ži­no­me su mies­te­lio is­to­ri­ja, žmo­nė­mis ir ob­jek­tais, ir jis pa­si­ro­dė la­bai įdo­mus. Pa­ju­to­me, kad čia tik­ri Bied­niai: šio­je par­duo­tu­vė­je lan­ko­si Juo­zas, o štai ten sto­vi Ire­nos na­mas su baž­ny­čia ša­lia“, – pa­sa­ko­jo V. Gy­lys.

Jiez­no se­niū­nas ta­po tik­ru ko­man­dos na­riu – pa­dė­da­vo nuim­ti ženk­lus ir ras­da­vo tin­ka­mas lo­ka­ci­jas, gy­ven­to­jai įsi­leis­da­vo į na­mus ir pa­siū­ly­da­vo ar­ba­tos, o Jiez­no kul­tū­ros cent­re įreng­ta fil­mo kos­tiu­mi­nė.

„Žmo­nės sa­kė, kad at­ve­žė­me džiaugs­mą į Jiez­ną ir įlie­jo­me gy­vy­bės, o fil­ma­vi­mas su­tel­kė mies­tą – vi­si do­mė­jo­si ir pa­lai­kė“, – pri­si­mi­ni­mais da­li­jo­si V. Gy­lys, ku­riam šim­tus kar­tų te­ko pa­sa­ko­ti apie fil­mą ir jo ga­my­bos pro­ce­są.

Be­veik vi­są Bied­nių mies­te­lio bend­ruo­me­nę su­da­rė Jiez­no ir apy­lin­kių, Prie­nų bei Birš­to­no, gy­ven­to­jai.

„Pa­me­nu, kad per pir­mą at­ran­kos die­ną Jiez­ne pa­si­ro­dė ke­li drą­siau­sie­ji, o pa­skui, pa­si­klau­sę, kaip ta at­ran­ka vyks­ta, drau­gų ir gi­mi­nai­čių pa­ra­gin­ti, atė­jo bū­riai žmo­nių, – ste­bė­jo­si ak­to­rių at­ran­kos re­ži­sie­rė Da­lia Sur­vi­lai­tė. – Jiez­nie­čiai atei­da­vo at­si­pra­šę iš dar­bų ar ati­dė­ję na­mų ūkio rei­ka­lus ir en­tu­zias­tin­gai fil­muo­da­vo­si, nors kar­tais tai už­truk­da­vo vi­są die­ną. Atei­da­mos ma­tuo­tis kos­tiu­mų Jiez­no mo­te­rys at­si­neš­da­vo ir fil­mo laik­me­čiui tin­ka­mų sa­vų dra­bu­žių.“

Iš­ban­dy­mai smar­ve, snie­gu ir va­gys­tė­mis

Pa­tir­tis, ku­rią pri­si­mins vi­si ko­man­dos na­riai, – fil­ma­vi­mas kiau­lių fer­mo­je. Nuo no­sį rie­čian­čio ir akis grau­žian­čio kiau­li­dės kva­po ne­gel­bė­jo nei res­pi­ra­to­riai, nei ap­sau­gi­niai kom­bi­ne­zo­nai.

Smar­vė įsi­ger­da­vo ne tik į dra­bu­žius, bet ir į odą, o smir­din­tis šlei­fas vilk­da­vo­si ke­lis met­rus. Ko­man­dai už­su­kus pa­pie­tau­ti Ka­vars­ko kol­dū­ni­nės pa­da­vė­ja pri­blokš­ta net loš­te­lė­jo, nors ten daž­nai už­su­ka ūki­nin­kai iš ap­lin­ki­nių kai­mų.

Fil­ma­vi­mo aikš­te­lė­je ko­man­da pa­ty­rė ir vi­sus anks­ty­vo lie­tu­viš­ko pa­va­sa­rio džiaugs­mus: šal­tį, vė­ją, snie­gą, lie­tų ir pur­vą.

„Pa­lai­kė­me vie­nas ki­tą, nes vi­si at­si­dū­rė­me to­je pa­čio­je ga­le­ro­je. Kar­tais te­ko tie­sio­gi­ne to žo­džio pra­sme lai­ky­tis už ran­kų bren­dant per pur­vy­nus“, – pa­sa­ko­jo Ber­nar­do vaid­mens at­li­kė­jas Vy­to Ru­gi­nis.

Per ko­vą ir ba­lan­dį rei­kė­jo nu­fil­muo­ti ir žie­mą, ir pa­va­sa­rį. Lie­tu­vo­je nė­ra Ho­li­vu­di­nių biu­dže­tų, kai orą ga­li­ma tie­siog nu­si­pirk­ti, to­dėl li­ko sim­bo­liš­kai lauk­ti ste­buk­lo.

Ir jis įvy­ko. Kai rei­kė­jo žie­mos – bu­vo snie­gas, kai rei­kė­jo pa­va­sa­rio – pra­žy­do pir­mie­ji pum­pu­rai. Tik tas pa­ts snie­gas ir šal­tis ne­ti­kė­tai pa­ki­šo kiau­lę.

„Pli­ko­mis Vol­gos pa­dan­go­mis va­žia­vo­me tuo „do­va­no­tu“ snie­gu, ir au­to­mo­bi­lis pa­sly­do. Su re­ži­sie­re Eg­le Ver­te­ly­te ir ka­me­ros ope­ra­to­riu­mi iš Bul­ga­ri­jos su­ko­me vi­ra­žus, ne vie­ną kar­tą ap­si­su­ko­me 360 laips­nių, o prieš akis jau ki­lo ar­ti­mų­jų po­rtre­tai“, – pri­si­mi­nė ak­to­rė Eg­lė Mi­ku­lio­ny­tė.

Re­ži­sie­rei ši aki­mir­ka at­ro­dė vie­na il­giau­sių gy­ve­ni­me. „Iro­niš­ka, kad ta aki­mir­ka, ku­ri vy­ko taip su­lė­tin­tai ir pri­ver­tė per­mąs­ty­ti sa­vo gy­ve­ni­mą, iš šo­no, per ka­me­ros ob­jek­ty­vą, at­ro­dė vi­siš­kai neįs­pū­din­gai. Tik­riau­siai esa­me įpra­tę prie veiks­mo fil­mų, to­dėl net iš sa­vo tra­ge­di­jos ti­kė­jo­mės efek­ty­ves­nio re­zul­ta­to“, – juo­kė­si ji.

Dai­li­nin­kui Ra­mū­nui Ras­taus­kui pa­na­šų stre­są su­kė­lė ki­tas įvy­kis fil­ma­vi­mo aikš­te­lė­je. Fil­mo dai­lės de­par­ta­men­tas mies­to aikš­tė­je pa­sta­tė rek­vi­zi­tą – ge­ne­ro­lo bius­tą, ku­ris jau spė­jo tap­ti na­tū­ra­lia mies­to da­li­mi, o vie­ti­niai pa­mė­go prie jo fo­tog­ra­fuo­tis. Bet vie­ną ry­tą bius­to aikš­tė­je ne­be­li­ko...

„Po il­gų pa­ni­kos ku­pi­nų ieš­ko­ji­mų paaiš­kė­jo, kad vie­ti­nis ap­sau­gi­nin­kas nie­ko neįs­pė­jęs pa­siė­mė bius­tą na­mo, kad jo nie­kas ne­pa­vog­tų ar ne­su­ga­din­tų“, – sa­kė R. Ras­taus­kas.

Jiez­nie­čiai nė ne­ži­no­jo, kad jų mies­to aikš­tė­je iš tik­rų­jų sto­vė­jo ne ge­ne­ro­lo, o fil­mo pro­diu­se­rio Lu­ko Tri­mo­nio bius­tas.

Dre­suo­tos ak­to­rės

Ūki­nin­kas iš Anykš­čių Po­vi­las Pa­tum­sis nie­kad ne­ma­nė, kad ūkio kiau­lės ka­da nors fil­muo­sis fil­me, o jis taps dre­suo­to­ju.

Jo au­gin­ti­nėms te­ko at­sa­kin­ga už­duo­tis – ne tik ap­si­mes­ti jau iš­ny­ku­sio­mis Lie­tu­vos bal­to­sio­mis, bet ir iš tik­rų­jų vai­din­ti.

„Kiau­lė la­bai pro­tin­gas gy­vu­lys. Dau­ge­lis to ne­su­vo­kia, bet tik dėl to, kad daž­niau­siai kiau­lės vi­są gy­ve­ni­mą nu­gy­ve­na ankš­ta­me gar­de­ly­je ir ne­ga­li to­bu­lė­ti ar pa­ro­dy­ti sa­vo su­ge­bė­ji­mų“, – tei­gė P. Pa­tum­sis.

„Ste­buk­le“ de­biu­ta­vo dvi kiau­lės, kaip ir ki­ti ak­to­riai praė­ju­sios at­ran­ką ir ati­ti­ku­sios pa­grin­di­nius, iš­vaiz­dos ir cha­rak­te­rio, kri­te­ri­jus. Vie­nin­te­lis skir­tu­mas, kad ki­tų ak­to­rių ne­rei­kė­jo mo­ty­vuo­ti ža­liais kiau­ši­niais.

Pro­fe­si­niai įgū­džiai su­si­for­ma­vo ne po pir­mo, o kar­tais net ir ne po 20 dub­lio, ta­čiau pa­sak au­gin­to­jo, par­še­lį ga­li­ma daug ko iš­mo­ky­ti. Svar­bu, kad bū­tų mo­ko­ma ne gąs­di­nant, o ku­riant pa­si­ti­kė­ji­mą.

Pag­rin­di­nį Ries­tauo­de­gės vaid­me­nį at­li­ku­sią par­ša­ve­dę Po­vi­las fil­ma­vi­mo aikš­te­lės šur­mu­liui ruo­šė pra­tin­da­mas ją prie ne­pa­žįs­ta­mų žmo­nių, lau­ko są­ly­gų, au­to­mo­bi­lių...

„Per Ries­tauo­de­gės pa­si­va­ži­nė­ji­mą Vol­go­je prie jos bu­vau su­si­rai­tęs ir aš. Vi­sa lai­mė, kad kiau­lė ne­su­pa­ni­ka­vo. Nie­ka­da ne­bū­čiau pa­gal­vo­jęs, kad teks va­žiuo­ti su sa­vo au­gin­ti­ne ant ga­li­nės sė­dy­nės, o dar Vol­go­je“, – šyp­te­lė­jo Po­vi­las, į fil­ma­vi­mą nu­si­ve­žęs be­var­dę par­ša­ve­dę, o grį­žęs jau su „Ries­tauo­de­ge“ – var­das jai lip­te pri­li­po.

Neį­kai­no­ja­ma pa­tir­tis

Po vi­sų nuo­ty­kių fil­mo ko­man­da įgi­jo nau­jų ir ver­tin­gų įgū­džių: nu­ma­ty­ti, kur per lie­tų kaup­sis van­duo, kaip iš­trauk­ti įklim­pu­sį Ka­di­la­ką, o po to ir trak­to­rių bei kaip gau­ti elekt­ros iš kai­my­no. Vis­gi bū­tent Lie­tu­vos rea­ly­bė su­tei­kė fil­mui to­kios au­ten­ti­kos, dva­sios ir tik­ru­mo, ku­rį stu­di­jo­je pa­siek­ti bū­tų bu­vę su­dė­tin­ga.

Ta­čiau dau­giau­siai at­ra­dęs jau­čia­si ak­to­rius Vy­to Ru­gi­nis. Be­je, jį su fil­mo he­ro­ju­mi Ber­nar­du sie­ja pa­na­ši is­to­ri­ja: Ame­ri­kos lie­tu­vis pir­mą kar­tą at­va­žiuo­ja į Lie­tu­vą. Tie­sa, Vy­to at­ke­lia­vo ne fer­mos gel­bė­ti, o vai­din­ti; ir per At­lan­tą ne­pluk­dė rau­do­no Ka­di­la­ko, o at­skri­do lėk­tu­vu. Tik ne­ži­no­jo pa­kliū­siąs į si­tua­ci­ją, ku­ri pa­ti ga­lė­tų bū­ti ver­ta fil­mo.

Fil­ma­vi­mo me­tu Vy­to su­ži­no­jo, kad Lie­tu­vo­je tu­ri šei­mą. Apie lie­tu­vių kil­mės ame­ri­kie­čio at­vy­ki­mą ži­niask­lai­do­je per­skai­tė jo pus­se­se­rė (be­je, ir­gi Ire­na, kaip ir „Ste­buk­lo“ pa­grin­di­nė he­ro­jė), ir jau per ar­ti­miau­sias išei­gi­nes Vy­to val­gė ce­pe­li­nus pas gi­mi­nes Ma­žei­kiuo­se.

„Ne­ži­nai, kaip ypa­tin­gai ga­li su­si­klos­ty­ti ap­lin­ky­bės, kai to vi­sai ne­si­ti­ki. Gal­vo­ju, kad man tie­siog pa­si­se­kė“, – ne­ti­kė­tai gau­tu vaid­me­niu ir at­ras­tais gi­mi­nai­čiais džiau­gė­si Vy­to Ru­gi­nis.

https://www.youtube.com/watch?v=H2CUIMB4UGA&feature=youtu.be