Naujausios
Sveikieji valdo: neįgalieji į tualetą turi šliaužti
Kavinėje suknele vilkinti neįgali moteris išsikėlė iš vežimėlio, atsidarė tualeto duris ir įšliaužė, rankomis tempdama savo kūną. Kavinės lankytojai smalsiai žiūrėjo, o personalas abejingai apsimetė nematantis. Šokiruojantį vaizdą sostinėje išvydusi šiaulietė Ernesta Bagdonaitė neslepia – patyčios iš neįgaliųjų itin dažnos. Tik jų paniekintas orumas ir teisės taip garsiai neginamos kaip homoseksualų, transsvestitų ar transeksualų.
Simona SIMONAVIČĖ
simona@skrastas.lt
Į kavinės tualetą – šliaužte
Ažiotažą socialiniame tinkle sukėlė viešas šiaulietės E. Bagdonaitės laiškas su istorija apie matytą situaciją vienoje Vilniaus kavinėje.
Du neįgaliojo vežimėliuose sėdintys žmonės gėrė kavą, kai suknele pasipuošusiai moteriai prireikė į tualetą.
Privažiavusi prie personalo ji paprašė rakto. Kadangi galimybės įvažiuoti vežimėliu į tualetą nebuvo, moteris išsikėlė iš vežimėlio, atsidarė tualeto duris ir į tualetą įšliaužė, rankomis tempdama savo kūną.
Nors vienintelė E. Bagdonaitė pagalbą pasiūlė, tačiau, kaip dažnai pasitaiko, neįgalus žmogus jos atsisakė. Kavinės personalas apsimetė nematantis jokios problemos. Prasidarius tualeto durims, moters jau laukė taip pat neįgaliojo vežimėlyje sėdintis vyras, jis prilaikė draugės ratukus, kol ši į juos įsėdo.
„Moteris kukliai apsižvalgė, nes, aišku, ne vienas kavinukės lankytojas atsisuko pasižiūrėti, kas čia darosi. Jos skruostai buvo paraudę. Suprantama, nes ji buvo pažeminta. Moteris apsižvalgė, pasitvarkė plaukus, suknelę, nusišypsojo ir pasakė vyrui: „Važiuojam iš čia“, – emocingai ją sukrėtusią situaciją pasakojo šiaulietė.
„Dėl garsiausio Lietuvos transseksualo visa žiniasklaida mirga, kad jam reikia atskirų tualetų ir persirengimo kabinų, nes jo nei moterys, nei vyrai nenori priimti. O kur neįgaliųjų teisės? – klausė E. Bagdonaitė. – Jie nerengia paradų ir garsiai nešaukia, todėl yra nematomi. Jų tarsi nėra – kaip sovietmečiu. Gyvenimo ir taip nuskriausti neįgalieji yra dar žeminami politikų, socialinės aplinkos, visuomenės abejingumo.“
Negalią mato šalia
„Neįgalumas gali grėsti visiems. Visi galime susirgti, patirti traumą ir atsidurti jų vietoje, todėl supratingumas labai svarbus. Neįgalumas neturi amžiaus cenzo“, – sako 28-erių E. Bagdonaitė. Mergina daugiau nei 18 metų artimoje aplinkoje turi neįgalų žmogų. „Galbūt todėl taip jautriai sureguoju į jų problemas ir jas pastebiu“.
„Neįgalieji yra apspjaudomi paauglių, užpuolami, atimami jų ramentai... Tuo tarpu vyrą, apmėčiusį homoseksualų dainininką kiaušiniais, teismas nubaudė. Kur čia lygios teisės?“ – apmaudžiai klausia moteris.
Ji lygina dvi socialines grupes ne dėl to, kad skatintų diskriminaciją ar homofobiją, bet nori pabrėžti, kad vienų teisės iškeliamos aukščiau nei kitų, apie jas daugiau diskutuojama ir eskaluojama.
E. Bagdonaitės teigimu, neįgaliųjų integracijos, profesinės reabilitacijos ir užimtumo politika tėra formali. Su problemomis turintys judėjimo negalią susiduria visur. Pavyzdžiui, Šiauliuose pandusų nuolydžiai per statūs arba jų iš viso nėra. Neįgaliųjų tualetai visoje Lietuvoje paprastai būna pritaikyti tik dešiniarankiams, veidrodžiai juose būna pakabinti per aukštai.
„Gal ir nieko tokio, juk neįgalieji nematomi?“ – ironizuoja Ernesta. Ji mato, kad neįgalieji visuomenėje tarsi raupsuotieji – žmonės jų vengia, nežino, kaip elgtis susidūrus, darbdaviai nenori priimti į darbą, tarsi gėdijasi.
„Jiems paguodos nereikia, tik – trupučio supratingumo. Sakoma, kad žmogus, gimęs su negalia, nebijos paprašyti pagalbos, bet įgijusiam negalią yra labai sunku, prašydamas pagalbos jis jaučiasi tarsi žemintųsi. Jei matote, kad žmogui nelengva, negi taip sunku palaikyti duris? Padėti užvažiuoti ant aukšto šaligatvio bortelio? Tai užima vieną minutę iš žmogaus 24 valandų!“ – sako E. Bagdonaitė.
Patyčios ir nesupratimas
„Turiu abiejų kojų protezus. Praeitą vasarą atvykau į Kauną su reikalais ir netoli autobusų stoties netikėtai pargriuvau. Visi ėjo pro šalį ir nė vienas nepasiūlė pagalbos. Tik kai kurie dar ištardavo: invalidas ir dar prigėręs“, – skaudžią vieno vyro patirtį cituoja Ernesta.
Panašiai nutiko ir jos draugui, turinčiam kalbos defektą. Vilniuje vyras norėjo pasiteirauti, į kurią pusę reikėtų eiti norint pasiekti Gedimino pilį. Nerišliai kalbančiam vyrui praeiviai replikavo: „Dink, bomže, alkoholike.“
Moteris pasakoja, jog Šiaulių universitete, kur veikia Specialiosios pedagogikos katedra, studijuoja neįgalieji, aplinka jiems pritaikyta varganai.
„Žiemą pandusus reikia valyti nuo sniego, barstyti lygiai taip pat, kaip šaligatvius. Niekas universitete į studentų skundus nereagavo, kol viena dėstytoja neišsisuko kojos sugalvojusi nulipti nuolydžiu“, – pavyzdį pateikia Ernesta. Jos žiniomis, vienas neįgalus studentas universitete iš vieno aukšto į kitą laiptais kildavo sėdmenimis, kita ranka tempdamasis vežimėlį.
Kartą Ernesta pakvietė savo neįgalų draugą papietauti į kavinę. Užsakė patiekalus, žiūri, kad jis nevalgo kartu, kompleksuoja, nes žiūri aplinkiniai.
„Kadangi jo viena veido pusė paralyžiuota, jis nejaučia, ar jam bėga maistas pro lūpos kamputį ar ne, todėl nuolat valosi, nors ir nėra dėl ko. Visi į jį spokso. Tada man teko sūriu išsitepti veidą, atsisukti į tuos žmones ir paklausti: „Ar dabar geriau?“ – pasakojo Ernesta.
Į autobusą reikia įšokti
Šiauliuose gyvenantis dvidešimt devynerių Erikas Jankauskas dėl stuburo išvaržos sunkiai vaikšto, todėl mieste juda neįgaliojo vežimėliu.
Miesto Savivaldybėje jis tvarkėsi reikalus. Su ratukais į Savivaldybės pastatą patekti sunkumų nekilo – į priėmimą galima užvažiuoti pandusu, durys atsidaro paspaudus specialų mygtuką.
Atvykti iki centro viešuoju transportu – sudėtingiau. Be kitų žmonių pagalbos vyras to padaryti negalėtų. „Vairuotojai nuo borto sustoja pakankamai toli, yra atstumas nuo šaligatvio iki žemagrindžio autobuso, kurio peršokti negaliu. Lygiai taip pat su išlipimu. Atvažiuojant palydėjo mama, o grįžtant reikės prašyti stotelėje esančių žmonių, kad padėtų“, – pasakoja E. Jankauskas.
Vyras patikina, jog pasakiusių „ne“ dar nebuvo, bet būna situacijų, kai žmogus apsimeta negirdintis pagalbos prašymo.
Erikas gyvena pietiniame rajone, tad į miesto centrą važiuoja retai, nebent prireikus sutvarkyti kokius dokumentus. Viską, ko reikia, vyras randa didžiausiame prekybos centre, kuriame aplinka pritaikyta neįgaliesiems.
„Didžiausia žmonių ratukuose problema – bortukai. Jei nėra nuolydžių, važiuoti labai sudėtinga. Nušokti problemos nėra, bet užvažiuoti jau reikia prašyti pagalbos, kad kas pastumtų“, – pasakoja E. Jankauskas.
Pandusai labai dažnai įrengti per statūs. „Kartais būna net 90 laipsnių ir be jokio turėklo. Pastatyti tik dėl vaizdo. Be kito pagalbos niekaip neužvažiuosi, o ir kitas ne visada vežimėlį taip stačiai užstums. Jei patys statytojai atsisėstų į vežimėlį ir pabandytų užvažiuoti, kažin kaip jiems pasisektų“, – siūlo Erikas.
Neįleido į klubą dėl vežimėlio
Pasukame su juo Šiaulių pėsčiųjų bulvaru link kavinių koncentrato. Erikas rodo į laiptelius ir aukštus bortelius – beveik į visas kavines jis savarankiškai patekti negalėtų. Ta pati problema su optika ar banku.
Vyras kavinių centre vengia ir dėl to, kad nežino, kokia ten situacija su tualetu, ar prireikus bus galimybė patogiai juo pasinaudoti. Pietiniame rajone jis lankosi tik jau patikrintose vietose.
E. Jankauskas pasilinksminti su draugais kartais eina į klubus. Nors ir sulaukia aplinkinių žvilgsnių, neigiamų reakcijų niekuomet nepatyrė. Atvirkčiai, kiti pagiria, kad vyras nesėdi namuose.
Viena nemaloniausių patirčių gyvenime E. Jankauskui nutiko metų pradžioje, kai į vieną pietiniame rajone esantį klubą jo neįleido tik dėl neįgaliojo vežimėlio. Apsaugininkai jam ir kartu buvusiai draugų kompanijai pasakė, kad į vidų neįleis, nes esą netilps – viduje per daug žmonių. Vėliau nuėjęs jo draugas buvo įleistas ir pamatė, kad buvo užimta tik pusė vietų.
„Kitą dieną, jau su kitais draugais, vėl nuėjau, vėl buvom neįleisti. Apsaugos darbuotojas nerišliai ėmė aiškinti: pirmiausia – netilpsit, paskui, kad trukdysit su vežimu būdamas, nes žmonės šoka, jei dar pats sugalvosit šokti...“ – pasakojo E. Jankauskas. Į šį klubą jis be problemų pakliūdavo anksčiau, kai kitu pavadinimu klubas priklausė kitiems vadovams. Jie apsaugininkams net liepdavo padėti vaikinui.
Dėl diskriminacijos vyras kreipėsi į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą, jie pradėjo tyrimą. Klubo vadovybė nesutiko geranoriškai bendradarbiauti ir atsiprašyti. Tik daugiau nei po pusmečio atsiuntė pasiaiškinimą dėl situacijos.
Jono TAMULIO nuotr.
SUPRATINGUMAS: Šiaulietės Ernestos Bagdonaitės teigimu, neįgaliesiems reikia ne paguodos, bet žmogiškumo, trupučio supratingumo ir pagalbos.
PALYGINIMAS: „Dėl garsiausio Lietuvos transeksualo visa žiniasklaida mirga, kad jam reikia atskirų tualetų ir persirengimo kabinų, nes jo nei moterys, nei vyrai nenori priimti. O kur neįgaliųjų teisės?“ – piktinasi Ernesta Bagdonaitė.
BORTELIAI: Erikui Jankauskui pakliūti savarankiškai į daugelį įstaigų ir kavinių neįgaliojo vežimėliu neįmanoma, nes prie įėjimo yra aukšti borteliai ar laiptai.
POŽIŪRIS: Šiaulietis Erikas Jankauskas džiaugiasi, jog prireikus pagalbos žmonės padeda, iki šiol tik vieną kartą teko susidurti su nemalonia diskriminacija.
