Naujausios
Švelni bausmė — akibrokštas komai
Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorai apskundė Apeliaciniam teismui Šiaulių apygardos teismo nuosprendį, kuriuo trims šiauliečiams buvo skirtos kelerių metų kalėjimo bausmės už tai, kad jie pernai pavasarį beisbolo lazdomis sunkiai sužalojo 23-ejų šiaulietį Daivarą Pašviestį. Visus metus komoje gulintį sūnų Daivarą slaugo tėvai.
Edita KARKLELIENĖ
edita@skrastas.lt
Bausmės tėvams sukėlė šoką
Šiaulių apygardos teismo nuosprendį, kuriuo trim šiauliečiams buvo skirtos pusantrų — pusketvirtų metų kalėjimo bausmės už sunkų sveikatos sutrikdymą, Šiaulių apygardos prokurorai apskundė Apeliaciniam teismui. Šio teismo teisėjų kolegijai teksią nuspręsti, ar Apygardos teismo nuosprendis nėra pernelyg švelnus nusikaltėliams.
Šiaulių apygardos teismui šių metų balandžio 25 dieną skelbiant apkaltinamąjį nuosprendį trims Daivarą Pašviestį žvėriškai sumušiems šiauliečiams, teismo salėje nukentėjusiojo tėvų nebuvo. Pakeitus nuosprendžio skelbimo valandą, tėvai jį išgirdo tik per vakarines žinias.
Naujiena diena po dienos, visus metus, komos būklėje tebesantį sūnų slaugantiems tėvams teismo nuosprendis — 21 metų šiauliečiui L. Kirnai — pusketvirtų metų nelaisvės, 27 metų R. Krivickui ir 36 metų R. Taločkai — pusantrų metų kalėjimo bausmės — sukėlė šoką.
„Šiaulių kraštas“ diena po teismo nuosprendžio kalbėjosi su sunkiai sužaloto vaikino tėvais. Pora sunkiai rinko žodžius apsakyti tam, ką išgyvena.
Metai komoje
Nuo tragiškos dienos, kai energija ir sveikata trykštantis Daivaras buvo žiauriai sumuštas beisbolo lazdomis, suspardytas ir tyčia partrenktas automobilio, jau sukako metai ir kelios savaitės.
Nuo lemtingos 2007 metų balandžio 29-osios vaikino motina Lilija ir tėvas Ričardas taip nėkart ir neišgirdo sūnaus balso: po sunkios smegenų traumos jį ištiko koma ir iš jos vaikinas nė akimirkai nebeatbudo.
Abu tėvai dabar gyvena nesibaigiančia įtampa, laukimu ir nuolatiniu skubėjimu iš ligoninės reanimacijos palatos, kur sūnaus gyvybė priklausė tik nuo medicininės įrangos darbo, į Neurochirurgijos skyrių. Vaikino būklei tapus kritine — vėl į reanimaciją. Po to — ilgi mėnesiai paprastoje palatoje.
Tėvai išgyvena siaubą
Daivaro gyvybę medikai palaiko vos plazdenančią. Tėvams gydytojai pataria laukti pabaigos, kai sūnaus širdis pavargs plakti.
Daivaro negalia stiprėja. Dėl smarkių pakenkimų sunyko visi kūno raumenys, išsiklaipė sanariai. Jaunas organizmas beveik nebeįstengia susidoroti su net ir menkiausia infekcija.
Beisbolo lazdomis sužalotas Daivaro smegenis dabar slepia tik oda ir lopyta nesulopyta kaukolė. Kiekvieną sykį, šokus kūno temperatūrai, iš gabaliukų sudėtos ir menkai bepulsuojančios galvos smegenys pabrinksta, deformuodamos ir galvos kaukolę.
Maitinamas Daivaras tik trintu maistu, kuris zondu kelis kartus per dieną sušvirkščiamas tiesiai į skrandį. Savarankiškai nė milimetro nejudantį kūną tenka kas keletą valandų paversti.
Keliolika metu kartu nebegyvenantys Pašviesčiai sutarė sūnų kasdien lankyti pasikeisdami: motina kelioms valandoms atskuba per pietus, o tėvas lanko vakare, po darbo statybose.
L. Pašviestienė kiekvienąsyk, sėdėdama prie sūnaus lovos, kviečia jį vardu, pasakoja apie šeimą, dainuoja — nesvarbu, kad motinai gydytojai sakę, jog sūnus jos greičiausiai negirdi. O jei jis girdi...
„Žiūriu į savo vaiką ir matau, kad jis kasdien nyksta. Nuo to vaizdo, nuo to, kad įvykę per tuos metus, bijau išprotėti, — atsiveria L. Pašviestienė, beveik tuo pačiu metu, kaip ir Daivaro nelaimė, pati sužinojusi apie rimtą savo ligą. — Aš vaikui dabar reikalinga, neturiu teisės galvoti apie save.“
Sūnaus akys
Prieš gerą mėnesį į ligoninę atėjusi motina surado sūnų atsimerkusį — atrodytų žiūri į tolį. Nelaimės išsekinta moteris pirmiausia pagalvojusi, kad atmerktos akys — geras vilties teikiantis ženklas. Į realybę ją sugrąžino medikai, pasakę, kad atmerktos sūnaus akys neturi nieko bendra su pagerėjimu — greičiausiai tai tik refleksas.
„Išsekusios visos geros prognozės, — sunkius žodžius atsargiai renka diena po dienos prie sūnaus lovos rymanti motina. — Daktarai nebežada nieko. Sako, vilties, kad mano vaikas kada nors prabils, beveik nebėra. Daivaras gyvas tik todėl, kad jo širdis stipri. Dar sako, kad iš sūnaus galvos smegenų belikęs tik gal koks vienas siūlelis. Visa kita mirę.“
Motina girdi gydytojų žodžius, bet kiekvieną kartą įtikina save, kad tie žodžiai — nebūtinai tiesa. L. Pašviestienė neleidžia sau netikėti, kad sūnus neatsibus iš jau metus besitęsiančio gilaus miego.
Prieš kokį mėnesį L. Pašviestienė susapnavusi sapną, kad sūnus atsibudo iš komos ir ištarė jai — mama!
Užpuolikai siautėjo beisbolo lazdomis
Šeimą ištikusios nelaimės dieną, 2007 metų balandžio 29-osios popietę, L. Pašviestienė buvo namuose. Motinai kraupią žinią į namus atnešė gatvėje žaidę vaikai: esą vos už keliasdešimties metrų nuo namų, Dainavos tako ir Ežero gatvių pėsčiųjų take, beisbolo lazdomis sutalžytas jos sūnus Daivaras. Moteris dar prisimena išbėgusi iš sodybos namo į gatvę ir pamačiusi patvoriais dar bandantį eitį krauju apsipylusį savo vaiką. Suakmenėjusi ji dar matė, kaip sūnus susvyravo ir nugriuvo.
Nuo to momento L. Pašviestienė nebeatsimena nieko. Atsipeikėjo tik tuomet, kai Daivaras jau buvo išgabentas greitosios automobiliu.
Į ligoninę nuskubėję tėvai išgirdo žinią, kad sūnus dėl galvos traumos gyvens vos kelias valandas.
Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad šiaulietį žvėriškai sumušė trise — L. Kirna kartu su bendrais R. Krivicku ir R. Taločka. Kraupų vaizdą vidury baltos dienos matę žmonės paliudijo, kad iš pradžių L. Kirna lengvojo automobilio priekiu rėžėsi į Daivarą. Šiam nugriuvus, bet greitai atsistojus ir pamėginus pabėgti, bendrai jį suspardę kojomis, po to beisbolo lazdomis smūgiavę į įvairias kūno vietas bei galvą.
Vienas L. Kirnos smūgis beisbolo lazda į nukentėjusiojo galvą buvęs itin stiprus: lūžo dešinysis smilkinkaulis, kietojo smegenų dangalo dešinėje pusėje ir po dangalu išsiliejo kraujas, sumuštos galvos smegenys.
Teisminio tyrimo medžiagoje, kad sužvėrėjusių šiauliečių įsiutis kilęs dėl vieno iš mušeikų motinos automobilio, kuris neva buvo apgadintas. Realiausiu automobilio gadintoju užpuolikų akyse tapo Daivaras.
NELAISVĖ: Visi kaltinamieji — šiaulietis Laimonas Kirna (viduryje), Rimas Krivickas (dešinėje) ir Renaldas Taločka už įvykdytą nusikaltimą išgirdo kelerių metų laisvės atėmimo bausmes.
ŽVILGSINIS: Lilija Pašviestienė į nykstantį sūnaus kūną kasdien žvelgia su baime ir viltimi.
VILTIS: Likus vos kruopelytei vilties, kad sūnus kada nors atsibus iš komos, motina neleidžia prarasti viltį.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
ATMINTIS: Šeimos albume liko tik tokia paskutinė Daivaro nuotrauka, kai jis buvo sveikas ir ėjo dvyliktuosius metus.
GYVYBĖ: Motina žino, kad jos sūnus Daivaras gyvens tol, kol plaks širdis. Medikai nieko daugiau nežada, bet motina vis turi vilties.
Šeimos albumo nuotr.
„Išsekusios visos geros prognozės. Daktarai nebežada nieko. Sako, vilties, kad mano vaikas kada nors prabils, beveik nebėra. Daivaras gyvas tik todėl, kad jo širdis stipri.“
