Naujausios
Šventė baigėsi, švęskime krepšinį
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Šešias dienas Šiauliuose karaliavo didysis Vokietijos, Prancūzijos, Serbijos, Italijos, Izraelio ir Latvijos krepšinis.
Tai buvo išskirtinė savaitė, kai Šiaulių oro uoste vienas po kito leidosi užsakomųjų skrydžių lėktuvai, atskraidinę ir krepšinio rinktines, ir sirgalius.
Savaitė, kai bulvare galėjai sutikti Tonį Parkerį, Dirką Novickį ar Milošą Teodosičių.
Kai lietuviai Šiaulių arenoje švilpė prieš serbus, su latviais vieningai skandavo „Latvija“, salėje skambėjo iš širdies sirgalių traukiamas uždegantis Italijos himnas, o žydų “Hey, hey, Izrael!“ atsimušdavo į vokiečių “Deutschland!“
Savaitė, kuri baigėsi italų, latvių ir žydų atsisveikinimo liūdesiu ir prancūzų, vokiečių bei serbų pergalingu džiaugsmu.
Komandų nuotaikos kuo puikiausiai atsispindėjo ne tik aikštelėje, bet ir spaudos konferencijose po rungtynių.
Po pergalės prieš latvius Vokietijos treneris Dirkas Bauermanas buvo tokio gero ūpo, kad savo komentarą pradėjo ne nuo krepšinio, o nuo komplimentų konferencijos vedėjos grožiui.
Italas Andrė Barnjanis po pralaimėjimo prancūzams, užtrenkusio galimybę patekti į kitą etapą, ilgokai sėdėjo ranka pasirėmęs galvą, tarsi vienu metu būtų praradęs viską, kas gyvenime brangiausia.
„Krepšinis būna visoks“, — paskutinę B grupės rungtynių dieną sėsdamas ant dviračio, tarsi apibendrino iš Berlyno į Šiaulius atmynęs Vokietijos rinktinės sirgalius. Tą dieną visos trys rungtynės Šiaulių arenoje baigėsi vieno taško skirtumu.
Geidžiamiausios krepšinio žvaigždės Tonis Parkeris ir Dirkas Novickis su žurnalistais bendravo specialiai viešbutyje surengtose spaudos konferencijose.
Labiausiai apgulti jie būdavo ir pasibaigus rungtynėms, eidami interviu zona link rūbinės.
Prieš rungtynes, apšilinėjant vokiečiams, nė galvos nereikdavo pakelti, kad suprastum, jog į aikštelę įbėgo D. Novickis — salė ošte ošdavo.
Visada maloniai bendravo 2 metrų 22 centimetrų serbų milžinas, buvęs „Žalgirio“ žaidėjas Bobanas Marjanovičius. Išvykdamas iš viešbučio, jis atsisveikino lietuviškai: “Viso gero!“
Vokietijos rinktinės gynėjas Johanesas Herberis nustebino du kartus. Pirmąjį — pasidomėjęs lietuvių literatūra ir pasiteiravęs lietuvių autoriaus pavardės.
Paklausus, ar ją reikia užrašyti, nes įsiminti lietuviškas pavardes nelengva, krepšininkas papurtė galvą: „Žinau, kad pavardės sunkios, bet aš prisiminsiu“.
„Sabaliauskaitė“, — pirma į galvą atėjo romano “Silva rerum“ autorės pavardė.
Antradienį, vokiečiams ruošiantis išvykti į Vilnių, atsirado proga patikrinti vokiečio krepšininko atmintį. Ir čia J. Herberis nustebino antrą kartą. „Sabaliauskaitė“, — išpyškino neužsikirsdamas.
Nemažesnį siurprizą, nei visose rungtynėse varžovams gerokai nervus patampę latviai, pateikė vietos verslininkai.
Fanų zonoje 18 litų kainavęs sidras ir 10 litų alus pirmą čempionatą dieną labiau panašėjo į muziejinius eksponatus. Užteko tik pasižiūrėti, bet rankomis — neliesti.
„Pas mus nenupirko nė vienos sidro skardinės. Bet kitame kioske — net dvi! Užsieniečiai, ne lietuviai“, — apie išskirtinį įvykį papasakojo užkalbinta pardavėja.
Kiti juokavo, kad taip lietuviai mokomi žiūrėti krepšinį blaivūs.
Įsibėgėjant čempionatui, sidras iš meniu išgaravo, o alaus kaina krito iki 7 litų.
„Lietuva yra visiškai išprotėjusi dėl krepšinio. Nesuklyskite: šioje šalyje krepšinis yra daugiau nei pataikyti oranžinį kamuolį į krepšį.
Nuo Kauno iki Klaipėdos, nuo Alytaus iki Marijampolės, nuo Panevėžio iki Nemuno deltos kiekvienas lietuvis pasakys, kad daugelį metų nepriklausomybės siekį stiprino didžiavimasis krepšiniu„, — taip prieš Prancūzijos ir Lietuvos rungtynes laikraštyje “Liberation“ rašė žurnalistas Vilis Le Devinas.
Tas pats, kuris praėjusią savaitę straipsniu apie Šiaulius tarsi žibalo į ugnį pilstelėjo kritikos.
Kvatoklis šmaikštuolis vėliau sakė nesitikėjęs tokios audringos reakcijos: apie miestą terašęs su humoru. Tiesa, gal kiek ciniškai. Bet toks laikraščio stilius, tokio humoro kliūva ir saviškiams.
Ar prancūzas iš tiesų perdėjo? „Šiauliai dar negali pretenduoti į UNESCO pasaulinio paveldo sąrašą. Miestas, kurį sudaro aptriušę sovietiniai blokiniai namai (...), kuriame driekiasi surūdiję nusenę angarai, parodo jo lankytojui nepaprastai niūrų savo veidą“. Tiesa ar melas?
Vaizdžiai prancūzas nupiešė ir pro viešbučio langą, kuriame buvo apsistojusios krepšinio žvaigždės, atsiveriantį vaizdą: surūdijusius garažus, sankryžą ir degalinę. Jei pažvelgtumėte pro minėto viešbučio langus, būtent šiuos vaizdus ir pamatytumėte.
O gal prancūzas teparašė, kad karalius — nuogas?
Spaudos konferencijoje Tonis Parkeris, paklaustas apie niūrius Šiaulius, atšovė laikraščių neskaitąs ir džiaugiasi būdamas Šiauliuose, nes šis miestas jam patinka.
Bet būtent dėl Šiaulių krepšinio žvaigždė pateko į komišką situaciją. Po rungtynių kalbėdamasis su žurnalistais, krepšininkas sutriko dviejuose iš eilės klausimuose išgirdęs tą patį, jo ausiai keistą žodį — „Šiauliai“. “Ką reiškia Šiauliai?“ — galiausiai sumišęs pasiteiravo krepšininkas. Ir išgirdo sufleravimą: “Tai — miestas, kuriame dabar esate...“
„Aš nesu katalikas. Bet tikiu tuo, ką čia matau. Jei žmonės čia tiek laiko išsaugojo tradiciją, šioje vietoje yra kažkas nepaaiškinamai stipru“, — taip šeštadienį apie Kryžių kalną kalbėjo italas Markas Mordentė.
Įdomu, kaip būtų reagavęs krepšininkas, jei sekmadienį būtų dar kartą nuvykęs į Kryžių kalną ir vietoje centrinės Marijos skulptūros išvydęs antkapinį paminklą su Dievo įsakymais?
Ko gero, akimirką būtų nepatikėjęs savo akimis. Kaip kad negalėjo patikėti sekmadienį Diną Meneginą ir kitus Italijos rinktinės atstovus lydėjusi gidė ir komandos atašė.
Moterys pasistengė, kad svečiai nepastebėtų sumišimo. Gidės pasakojime nebeliko legendos apie Mariją.
Viskas šioje žemėje laikina. Tradicijos Kryžių kalne — taip pat.
Krepšinio šventė tęsiasi. Naujieji Europos čempionai paaiškės Kaune po aštuonių dienų.
Švęskime krepšinį!
