Švęsti pergales vokietė išmoko Šiauliuose

Švęs­ti per­ga­les vo­kie­tė iš­mo­ko Šiau­liuo­se

Isa­bel Pat­ri­cia Stark iš Vo­kie­ti­jos dar prieš ke­le­rius me­tus apie Lie­tu­vą nie­ko ne­ži­no­jo. Šiau­lių įmo­nė­je at­lik­ta pra­kti­ka įpū­tė nau­jų vė­jų – mer­gi­na čia su­si­ra­do drau­gų, su­si­pa­ži­no su mies­tais ir pra­mo­ko lie­tu­vių kal­bos. „Iš­mo­kau džiaug­tis ma­žo­mis per­ga­lė­mis ir švęs­ti jas – tai dau­gu­ma vy­res­nio­sios kar­tos vo­kie­čių yra pa­mir­šę“, – sa­ko Isa­bel.

Si­mo­na KVE­DE­RY­TĖ

si­mo­na.k@skrastas.lt

Lie­tu­vo­je pa­si­ge­do au­to­mo­bi­lių

22 me­tų Isa­bel Pat­ri­cia Stark – Vo­kie­ti­jos Pfor­chei­mo Tai­ko­mų­jų moks­lų uni­ver­si­te­to ket­vir­to kur­so stu­den­tė. Mo­ko­si pagal Vers­lo ir ži­niask­lai­dos ad­mi­nist­ra­vi­mo, rek­la­mos psi­cho­lo­gi­jos ba­ka­lau­ro stu­di­jų pro­gra­mą. Ke­lis pa­sku­ti­nius mė­ne­sius sta­ža­vo­si Šiau­liuo­se įsi­kū­ru­sio­je bend­ro­vė­je Vil­mers. Čia pra­kti­ką at­li­ko jau ant­rą kar­tą. Pir­mas jos vi­zi­tas Lie­tu­vo­je – 2014 me­tais.

„Prieš ke­le­rius me­tus lėk­tu­vu skris­da­ma virš Lie­tu­vos pa­gal­vo­jau, kad čia nė­ra au­to­mo­bi­lių. At­ro­dė, kad Vil­niaus gat­vės tuš­čios – ly­gi­nant su bai­siu eis­mo in­ten­sy­vu­mu Frank­fur­te“, – įspū­džiais da­li­jo­si mer­gi­na.

Ji apie Lie­tu­vą ne­ži­no­jo nie­ko – pai­nio­da­vo su Lat­vi­ja ar Es­ti­ja. Čia at­vyk­ti pa­ska­ti­no smal­su­mas.

„Ge­rai, kad nie­ko ne­ži­no­jau apie Lie­tu­vą, ypač Šiau­lius. Bu­vo dar įdo­miau. At­vy­ku­si čia ste­bė­jau­si – ko­dėl iki šiol ne­si­do­mė­jau šia ša­li­mi? Apsk­ri­tai in­for­ma­ci­jos apie Lie­tu­vą yra itin ma­žai. Trūks­ta rek­la­mos, kvie­čian­čios čia pra­leis­ti ato­sto­gas ar tie­siog ap­si­lan­ky­ti“, – sa­kė Isa­bel.

Mer­gi­na sta­ža­vo­si pa­gal tarp­tau­ti­nės stu­den­tų or­ga­ni­za­ci­jos „AIE­SEC“ pro­gra­mą. Iš pra­džių no­rė­jo ke­liau­ti į ang­lia­kal­bę ša­lį – Ai­ri­ją. Pa­vė­la­vo, to­dėl rin­ko­si Lie­tu­vą.

Iš­mo­ko at­si­duo­ti dar­bui ir švęs­ti

Pir­mas vi­zi­tas Lie­tu­vo­je tru­ko pus­me­tį. Įmo­nės Vil­mers dar­buo­to­jai ją šil­tai priė­mė, pa­dė­jo pri­si­tai­ky­ti ir įsi­lie­ti į ko­lek­ty­vą, pa­žin­ti Šiau­lius, ša­lį. Mer­gi­na ne­sun­kiai ra­do drau­gų. Nusp­ren­dė grįž­ti dar kar­tą – dviem mė­ne­siams.

Bend­ro­vė­je jai te­ko par­da­vi­mų va­dy­bi­nin­kės ro­lė. Mer­gi­na bend­ra­vo su vo­kiš­kai kal­ban­čiais klien­tais, kū­rė ka­ta­lo­gus, pil­dė įmo­nės sve­tai­nės tu­ri­nį, ren­gė įmo­nės pre­zen­ta­ci­jas. Šie­met di­džiau­sią dė­me­sį sky­rė ba­ka­lau­ro dar­bo ty­ri­mui – kal­bi­no dar­buo­to­jus apie jų tar­pu­sa­vio bend­ra­vi­mą, da­li­ni­ma­si in­for­ma­ci­ja.

„Čia iš­mo­kau bū­ti en­tu­zias­tin­ga dėl siū­lo­mo pro­duk­to, at­si­duo­ti dar­bui, bet kar­tu ir švęs­ti ma­žas per­ga­les. Pas­ta­rą­jį da­ly­ką ma­no tė­vų kar­tos vo­kie­čiai už­mir­šo“, – sako Isa­bel.

Ji pra­kti­ką ki­to­je ša­ly­je at­lik­ti nu­spren­dė dėl ga­li­my­bės ke­liau­ti ir pa­si­sem­ti ki­to­kios kul­tū­ri­nės pa­tir­ties.

„Kai ku­rie ma­no pa­žįs­ta­mi, grį­žę iš už­sie­nio, Ber­ly­ne pra­dė­jo kur­ti sa­vo vers­lus. Ko­dėl? Jie par­si­ve­žė nau­jų, ne vo­kiš­kų idė­jų. Tai įkve­pia. Da­bar iš sa­vo pa­tir­ties ga­liu pa­sa­ky­ti, kad ki­to­je kul­tū­ro­je ran­di ten įpras­tų, ta­čiau vo­kie­čių mąs­ty­mui nau­jų bū­dų spręs­ti įvai­riems da­ly­kams“, – įspū­džiais da­li­jo­si mer­gi­na.

Vo­kie­čiai – punk­tua­lūs, lie­tu­viai – at­si­pa­lai­da­vę

Isa­bel ste­bė­jo­si, kad dau­gu­ma lie­tu­vių Šiau­lius va­di­na ne­di­de­liu mies­tu. Ji pa­ti ki­lu­si iš 10 tūks­tan­čių gy­ven­to­jų tu­rin­čio Nie­de­rio-Ol­mo mies­to. Iki Frank­fur­to cent­ro – 40 mi­nu­čių ke­lio au­to­mo­bi­liu.

„Ma­no gim­ta­ja­me mies­te yra ma­žai van­dens tel­ki­nių. O Šiau­liuo­se jų – ap­stu. La­bai pa­ti­ko Talk­šos, Rė­ky­vos eže­rai. Lie­tu­vo­je – gra­žu. Gat­vė­se šva­ru. Va­sa­rą la­bai ža­lia. Ta­čiau dau­gu­ma lie­tu­vių apie sa­vo ša­lį taip ne­mąs­to. Ži­nau, kad yra daug emig­ruo­jan­čių. Tai tik­rai liūd­na“, – sako mer­gi­na.

Ji ži­no, kad Lie­tu­vo­je mi­ni­ma­lus mė­ne­sio at­ly­gi­ni­mas yra kur kas ma­žes­nis nei Vo­kie­ti­jo­je (1 300 eu­rų). Ta­čiau ir kai­nos čia ne­si­kan­džio­ja. Mais­tas – pi­ges­nis, kaip ir pa­tie­ka­lai ka­vi­nė­se, nes Vo­kie­ti­jo­je pi­ca kai­nuo­ja dvi­gu­bai bran­giau.

Isa­bel pa­sa­ko­jo, kad su­dė­tin­giau­sia bu­vo su­si­kal­bė­ti su lie­tu­viais. Pir­mo­jo ap­si­lan­ky­mo me­tu ne­mo­kė­jo lie­tu­viš­kai. Da­lis gy­ven­to­jų ne­drįs­da­vo kal­bė­ti ang­liš­kai ar­ba vo­kiš­kai. Kai ku­riems bu­vo pa­pras­čiau kal­bė­ti ru­siš­kai – to­kiais at­ve­jais mer­gi­nai daž­nai pa­gel­bė­da­vo mai­nų stu­den­tai iš Uk­rai­nos.

„Bu­vau pa­si­me­tu­si. Da­bar man leng­viau, nes mo­ku šiek tiek lie­tu­viš­kai. Ži­nau, kaip au­to­bu­se pa­pra­šy­ti bi­lie­to, ka­vi­nė­je už­si­sa­ky­ti. Taip pat pa­lai­ky­ti trum­pą po­kal­bį“, – sa­ko mer­gi­na. Įro­dy­da­ma pa­klau­sia: „Kaip se­ka­si? Kaip die­na?“

Di­de­lių skir­tu­mų tarp lie­tu­vių ir vo­kie­čių neįž­vel­gia. Juo­kia­si – ir vie­ni, ir ki­ti mėgs­ta skųs­tis, kri­ti­kuo­ti sa­ve.

„Bai­su, bet čia bū­da­ma su­pra­tau, ko­kia esu vo­kie­tė. Mėgs­tu bū­ti punk­tua­li. Lie­tu­viai yra kur kas la­biau at­si­pa­lai­da­vę“, – šyp­so­jo­si Isa­bel.

Vie­nas daž­niau­sių lie­tu­vių klau­si­mų – apie pa­bė­gėlius. Ta­čiau ji si­tua­ci­jos nie­ka­da ne­dra­ma­ti­zuo­ja. Paaiš­ki­na, kad vo­kie­čių ži­niask­lai­da su­tirš­ti­na spal­vas. Pa­bė­gė­liai tik­rai „ne­pra­rys“ vo­kie­čių. Jų ma­žes­niuo­se mies­tuo­se be­veik ne­si­ma­to. Mer­gi­nos gim­ta­ja­me Niederyje-Olme jų iš­vis nė­ra.

„Ži­no­ma, did­mies­čiuo­se pa­bė­gė­lių yra daug, o da­bar – dar dau­giau. Jie bū­riuo­ja­si prie įstai­gų, iš­duo­dan­čių do­ku­men­tus. Kai ku­rie jų pra­šo iš­mal­dos ar­ba šiaip vaikš­to gat­vė­se. Ma­no se­ne­liai tu­ri kai­my­nus imig­ran­tus – dvi šei­mas. Ži­nau, kad ten gy­ve­nan­tis vai­ki­nas stu­di­ja­vo Si­ri­jos uni­ver­si­te­te. Stu­di­jas su­stab­dė dėl ka­ro. Da­bar jis mo­ko­si vo­kie­čių kal­bos ir lan­ko Vo­kie­ti­jos uni­ver­si­te­tą. Ma­nau, daug tų žmo­nių no­ri kur­ti sa­vo gy­ve­ni­mą iš nau­jo. O mes su­si­tel­kia­me ties tais, ku­rie el­gia­si ki­taip“, – ma­no Isa­bel.

Sva­jo­ja dirb­ti „Fer­re­ro“

Isa­bel po ke­lių die­nų vyks na­mo. Po mė­ne­sio pa­si­ners į ki­tą sta­žuo­tę Vo­kie­ti­jos kon­sul­ta­vi­mo įmo­nė­je.

Bai­gu­si stu­di­jas ke­ti­na siek­ti ma­gist­ro dip­lo­mo. Ke­ti­na ne­sus­to­ti ir įgy­ti pra­kti­kos ki­tų ša­lių įmo­nė­se. Ji lais­vai kal­ba ne tik ang­lų, bet ir is­pa­nų kal­ba, to­dėl pla­nuo­se – dar­bas Is­pa­ni­jo­je.

Vė­liau no­rė­tų dirb­ti rin­ko­da­ros ar vie­šų­jų ry­šių sri­ty­se.

„Ne­tu­riu sa­vo sva­jo­nių dar­bo. Ma­nau, ne­bent įmo­nė „Fer­re­ro“ bū­tų ta vie­ta, ku­rio­je šiuo me­tu sa­ve įsi­vaiz­duo­ju. Mėgs­tu jų šo­ko­la­dą ir pro­duk­to rek­la­mą. No­rė­čiau dirb­ti tarp­tau­ti­nė­je įmo­nė­je, ke­liau­ti po Eu­ro­pą“, – sva­jo­ja mer­gi­na.

Isa­bel bū­si­ma pro­fe­si­ja Vo­kie­ti­jo­je yra itin po­pu­lia­ri. Spe­cia­lis­tų ne­trūks­ta, kon­ku­ren­ci­ja ne­ma­ža.

„Ma­nau, kad la­bai no­rint ir sie­kiant ga­li­ma ras­ti pa­tin­kan­tį dar­bą. Ži­no­ma, rin­ko­da­ros spe­cia­lis­tai neuž­dir­ba daug. Vi­du­ti­nio dy­džio kom­pa­ni­jo­je per me­tus ga­li­ma gau­ti ma­žiau­siai 35 tūks­tan­čius eu­rų“, – sa­kė mer­gi­na.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

KAL­BA: Isa­bel Pat­ri­cia Stark iš Vo­kie­ti­jos sa­ko, kad lie­tu­viai mo­ka, bet ne­drįs­ta kal­bė­ti ang­liš­kai ir vo­kiš­kai – už­si­sa­ky­ti ka­vi­nė­je ar nu­si­pirk­ti au­to­bu­so bi­lie­tą pa­dė­da­vo ru­siš­kai bend­rau­jan­tys stu­den­tai iš Uk­rai­nos.

SA­VY­BĖS: Isa­bel Stark ma­no, kad pra­kti­kos Šiau­lių įmo­nė­je me­tu iš­mo­ko bū­ti en­tu­zias­tin­ga ir džiaug­tis ma­žo­mis per­ga­lė­mis.