Naujausios
AKTUALUS INTERVIU
Svetimomis plunksnomis nepasipuikuosi
Šiaulių universiteto profesorius, humanitarinių mokslų habilituotas daktaras, kalbininkas, miesto Garbės pilietis Kazimieras Romualdas Župerka kovo pradžioje pažymėjo 75-metį.
Paskutiniuosius metus universitete dirbantis profesorius kalbėjo apie lietuvių kalbos nuvertinimą, pigų patriotizmą, išpūstus skandalus, emigraciją.
Marina VISOCKIENĖ
marina@skrastas.lt
„Ministras ne prie ko“ ir kitos klaidos
– Prieš penkerius metus „Šiaulių kraštui“ kalbėdamas apie lietuvių kalbos būklę, sakėte: „... ji nesmunka, nežūsta, nėra baigiama sunaikinti globalizacijos“. Kaip atrodo dabar?
– Dabar mane labiausiai skaudina tai, kad mūsų šviesuoliai, kurie turėtų suvokti bendrinės kalbos vertę, jos nepripažįsta. Atvirkščiai, pasisako prieš kalbos norminimą.
Pavyzdžiui, Alfredas Bumblauskas, profesorius, garsus istorikas, sako, kad kalba atlieka vieną funkciją – bendravimo. Tačiau taip galima vertinti svetimą, o ne gimtąją kalbą, kuri pirmiausia yra tautinės tapatybės ženklas.
Kodėl pamirštama estetinė kalbos funkcija: grožinė literatūra – aukščiausias kalbos reiškimosi ženklas. Net toks kosmopolitas kaip Tomas Venclova kita kalba nerašo eilėraščių, tik lietuviškai.
– Ar kalbos klaidos Jums skaudžiai rėžia ausį?
– Nesmagu būna. Žurnalistams užkliuvo Prezidentės pasakymas „Ministras ne prie ko“. Negerai, kad Prezidentė taip nelietuviškai sako.
Mes esame linkę pateisinti savo prezidentus dėl jų kalbos kultūros: Algirdas Brazauskas – buvęs statybų, partinio darbo žmogus, Valdas Adamkus brendo Amerikoje, negalėjo tobulai išmokti kalbėti lietuviškai, Dalia Grybauskaitė – irgi ne humanitarė, ne filologė, ne vienus metus gyvenusi svetur. Bet vis tiek jų klaidos – labai nemalonios, ilgam liekančios atminty.
Iki šiol prisimenu, kaip žurnalistai ilgai šaipėsi iš A. Brazausko viešoje kalboje paleisto žargoninio žodžio „išdūrė": esą politikai išdūrę generalinį komisarą.
– Viename interviu esate citavęs A. Puškiną: „... bez gramatičeskoj ošybki, ja reči russkoj ne liubliu“ (be gramatinės klaidos aš rusų kalbos nemėgstu – aut. pastaba). Gal ir nereikia tų klaidų taisyti?
– Jei nebūtų klaidų, nebūtų ir norminės kalbos. Klaidos reikalingos, galimos, bet rašytojas turi žinoti, kad tai – klaida. Jei nežino, jis – neišsilavinęs žmogus, anoks jis ir rašytojas.
Man patinka eseistė Giedra Radvilavičiūtė, kuri, cituodama Rolandą Rastauską, sako: „Kokia mūsų geriausio tenisininko pavardė? Berankis. Tai geriausio mūsų rašytojo pavardė – Beraštis“. Jos pageidavimas – didelis ir neįvykdomas: būtų gerai, kad kiekvienas rašytojas būtų pastudijavęs kalbą akademiniu lygiu. Kitoks būtų tokių rašytojų požiūris į kalbą.
Knyga prieš technologijas
– Užsieniečiai sako, kad išmokti lietuvių kalbą – labai sunku. Kas, Jūsų manymu, tai padaryti taisyklingai trukdo lietuviams?
– Pirmiausia – vertybės. Humanitariniai mokslai dar nėra visiškai nustumti, suniekinti. Sakysim, filosofija, istorija – prestižo dalykas. O lietuvių kalba? „Ką, mes nemokame lietuvių kalbos?“. Toks požiūris jau seniai yra susidaręs, jis peršamas vaikams. Jie samprotauja: „Kur aš su lietuvių kalba nuvažiuosiu?“.
Jei gyveni tik tam, kad išvažiuotum, gal taip ir galvoji. O aš neabejoju: sunku būtų rasti pasaulyje šalį, kurioje nėra lietuvio, tai ir su ta kalba galima toli važiuoti.
Jei mokykla padėtų tvirtus bendrinės lietuvių kalbos pamatus, toliau – būtų lengviau. Bet dabar mokykla nepajėgi to padaryti, ji yra tąsoma į visas puses.
Per didelis technologijų iškėlimas, išaukštinimas – žalingas visais atžvilgiais. Sako: „Popierinė knyga paseno“. Niekada ji nepasens, kol pasaulyje bus protingų žmonių.
Aiškina, kiek medžių reikia nukirsti, kol tą knygą pagamini. Bet koks rezultatas, koks dvasinis penas.
– Prieš porą metų Šiaulių universitete neliko 62-jus metus rengtos, ugdytos lietuvių filologijos specialybės. Ar tai nėra vienas minėtos vertybių stokos požymių?
– Čia daug kas susidėjo. Ir demografija, ir emigracija: jaunų žmonių Lietuvoje mažėja. Likusieji svarsto, kad lituanistų čia netrūksta, na, nebent kokioje kaimo mokyklėlėje, o mieste negaus darbo. Mokyklų mažėja. Aš visuomet sakiau ir sakysiu: lituanistas Lietuvoje ras vietą. Toks žmogus turi skonį, nuovoką. Raštingų žmonių reikia bet kurioje srityje, įmonėje.
Autoritetai nebedominuoja
– Vaclovas Vingras ("Šiaulių kraštas“, 2012 03 09, „Bendruomenė be autoritetų yra beveidė") Jus pavadino vienu iš nedaugelio šių dienų šiauliečių inteligentų, autoritetų, kurių jis pasigenda. Ar nepasigendate jų Jūs?
– Jaunystėje man imponavo rašytojai, kurie pasakydavo tai, ką ir aš galvojau, tik darė tai geriau, gražiau, talentingiau. Justinas Marcinkevičius ilgus dešimtmečius buvo mano idealas. Po Atgimimo jį visaip vertino, smerkė, kad rašęs eilėraščių Leninui. Ne tie dalykai svarbiausi. Reikia žiūrėti, ką dar jis parašė, kas Lietuvai yra „Katedra“, „Mindaugas“, „Mažvydas“. Dabartiniai rašytojai dažniausiai nebepretenduoja į autoritetus.
Tačiau jauniems žmonėms reikia autoritetų. Tai pastebima nuo mažens. Mažam berniukui autoritetas – tėvas, senelis. Pats iš keturių anūkų turiu vieną vyrą, manau, kad Panevėžio senelis jam – didesnis autoritetas nei aš, nes jis yra „prie ūkio“, viską moka, o šiauliškis senelis profesorius – tik skaityti ir rašyti.
Dabar ne visada aišku, kas ir kur tie autoritetai yra. Būtų gražu, kad jų atsirastų politikoje, kad jų turėtų ne tik jauni, bet ir vyresni žmonės.
– Į ką norisi lygiuotis dabar?
– Dabartiniai mano autoritetai pirmiausia yra mūsų filosofai – Romualdas Ozolas, Krescencijus Stoškus, Vytautas Radžvilas, Arvydas Šliogeris, Bronislovas Genzelis, jų nuomonė, jų laikysena.
Šiauliuose ieškoti autoritetų sunkiau, nes čia tokio masto, lygio žmonių nėra. Gal nuskambės kaip „kukuška chvalit petuha...“ (gegutė giria gaidį – aut. pastaba), bet ne kartą esu minėjęs Vaclovo Vingro pavardę. Jis man imponuoja: yra inžinierius, politikos žmogus, o savo humanitarine kultūra, net kalbos kultūra daugeliui lituanistų nušluostytų nosį.
Metai, sveikatos bėdos mane nutolino nuo miesto kultūros gyvenimo, ne visus iškilius asmenis Šiauliuose pastebiu. Man labai gražus, tolerantiškas, plačiai mąstantis, įdomus žmogus – Vytenis Rimkus. Arba – kad ir mūsų lituanistiką baigęs fotografas Algirdas Musneckis.
Tokie žmonės puošia Šiaulius. Tik apmaudu, kad ne jie, ne jų idėjos, mąstymas, pasaulio matymas dominuoja. Viršų ima visai kitokio tipo žmonės ir nuo jų priklauso mūsų kasdienybė, likimas.
Valstybės likimą dažniausiai nulemia žmonės, pirmiausia siekiantys naudos sau, neretai esantys marionetės magnatų rankose.
– Koks turėtų būti inteligentijos vaidmuo?
– Įvairus. Žmogus turėtų pats apsispręsti: eiti į politiką ar atsidėti savo specialybei. Užsidaryti kartais irgi nėra blogai. Bet visuomeniškesni, jaučiantys poreikį dalyvauti tame gyvenime turėtų eiti į politiką. Pavyzdžiui, mūsų katedros docentas Stasys Tumėnas – ne tik išsilavinęs, plačių interesų, bet ir jautrus kito bėdoms, visuomeniškas žmogus. Jei daugiau šviesesnių, jaunesnių žmonių eis į politiką, ji keisis į gera.
Skauduliai
– Kas Jums kelia nerimą šiandien?
– Negalėčiau įvardyti kokio nors vieno dalyko. Daug kas skaudina. Kai jaunimas važiuoja į užsienį studijuoti – gerai, bet graudu dėl išvažiuojančių ir nenusiteikusių grįžti. Gyvena ten, vargsta, dažnai juodus darbus dirba. Nebus jaunimo, nebus vaikų, neliks ir Šiaulių universiteto.
Mane nemaloniai stebina pigus patriotizmo demonstravimas. Jei dažniau šauksi „Lietuva“, nuo to patriotizmo nepadaugės. Televizija padaro tokių laidų „Aš myliu Lietuvą“, „Aš labai myliu Lietuvą“ , bet žiūri – visai ne tai tiems žmonėms rūpi.
Nors ekonomikoje esu visiškas neišmanėlis, pagalvoju: visose valstybėse viskas brangsta, bet atitinkamai indeksuojami žmonių atlyginimai ir pensijos. O kas dedasi pas mus?
Kažkas iš to gauna didelę naudą. Kodėl bulvę ar grūdą užauginti pasidarė brangiau? Juk dabar reikia mažiau darbo rankų, yra galingesnė technika, vadinasi, augintojo sąnaudos mažėja.
Nesmagūs valstybės skandalai. Kai asmeniniai dalykai, partijų ambicijos iškeliamos į valstybės, visos tautos lygį ir tauta maitinama tais konfliktais ilgą laiką... Susimąstai, kam to reikia?
Didelė neteisybė yra vienpusis sovietmečiu gyvenusių, dirbusių žmonių vertinimas. Jie nurašomi, kaip sugadinti sovietų valdžios. O juk dažnai būna atvirkščiai: tam tikras, bent vidinis priešinimasis neteisybei išsaugo žmogų.
POŽIŪRIS: Šiaulių universiteto profesorių Kazimierą Romualdą Župerką jaudina atsainus požiūris į gimtąją kalbą, nemaloniai stebina pigus patriotizmo demonstravimas.
KALBA: „Tautinės kalbos sąvoka nėra atgyvenusi“, – tvirtina K. R. Župerka. – Toks požiūris, kai nepripažįstama, kad kalboje glūdi tam tikras mentalitetas, tautos būdas, charakteris, dvasia, – žalingas.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
