Naujausios
Švietimas – baimės ir laisvosios rinkos gniaužtuose
Tomas KAZLAUSKAS
Praėjusį mėnesį šalies mokytojai surengė teisėtą streiką. Šiauliečiai Seimo nariai Valerijus Simulik ir Edvardas Žakaris viešai skelbė pritarią šiam streikui. Kodėl?
Valerijus SIMULIK, Seimo narys, socialdemokratas:
Kiekvienam mokytojui, streikavusiam praėjusį mėnesį, noriu paspausti dešinę. Už drąsą. Už pasipriešinimą absurdui. Dvigubi standartai, įsigalėję aukščiausiuose valstybės elito sluoksniuose, pilnu tempu įžengė į švietimo sistemą: mokyklų tinklo optimizavimo sistema pagrįsta dviguba logika, veidmainiška argumentacija.
Mokykloje apsigyveno BAIMĖ: jei ne taip ką nors pasakysi – išmes iš darbo. Jei ne taip ką nors padarysi – išmes iš darbo. Jei mokinių tėvams teisybę pasakysi – išmes iš darbo. Argumentai labai paprasti – už lavinimo proceso trukdymą, už nepritarimą ponų politikų rožiniams apsvaigimams. Vaikas, mokinys tapo mažiausiai svarbus šioje baime paskanintoje švietimo košėje.
Viskas prasidėjo tada, kai švietimas tapo paslauga. Kai mokytojai ir mokiniai tapo laisvosios rinkos dalyviais. O iš esmės yra vienas svarbiausias klausimas: ar vaikas nori ir gali mokytis, ar sudaromos sąlygos jį lavinti?
Ministerijos atstovai įstatymų bei poįstatyminių aktų pagalba sudėliojo taip, kad mokytojas – be savo tiesioginių pareigų mokyti ir lavinti vaiką – privalo atlikti socialinio darbuotojo, nepilnamečių inspektoriaus, dažnai ir mamos pareigas, dar ir „popierinės žiurkės“ funkcijas – viskas turi būti surašyta, suregistruota, neduokdie, aukštesniosios institucijos atstovas neras jam tinkamo, bet realiai mokyklai visai beverčio dokumentėlio. Keista, kad dirbame popieriaus lapui, o ne ateičiai – vaikams.
Mokyklos ir mokytojai jau pavargo nuo nuolatinės kaitos: tai mes kažką bandome iš vienos ar kitos valstybės nukopijuoti, tai kažkokie mistiniai ekspertai, atvažiavę į mokyklas (apskritai pirmą kartą apsilankę mokykloje), buria kažką iš kavos tirščių. Tai nežinia kodėl nuolat keičiamas mokymo dalykų turinys. Nekalbant jau apie vadovėlių leidybą (atsiprašau, verslą), kuria turėtų užsiimti ne ministerija, o specialiosios tarnybos.
Lygiai taip nesuprantamas noras padaryti visas mokyklas finansiškai rentabiliomis. Kuo ir kaip tai apskaičiuota? Mokyklos veiklos rezultatai pasimato po 10-15 metų. Ar kalėjimuose ir kitose laikino sulaikymo įstaigose Lietuvoje (bei užsienyje) esantys mūsų mokyklų auklėtiniai yra rodiklis? O gal ne?
Dar dirbdamas mokyklos direktoriumi supratau, kad mokykla nėra vien tik pastatas, nėra vien tik darbo vieta. Kur kas daugiau. Ir niekada nesutiksiu su oponentais, kad mokykla atgyveno, paseno – yra puikios techninės galimybės bendrauti, gauti informacijos kitomis priemonėmis.
Mokyklos dvasios nepakeis niekas. Net geriausias kompiuteris. Mokytojai, mokytojų padėjėjai, socialiniai darbuotojai, med. sesuo, staliai, budėtojos, valgyklos darbuotojos, būrelių vadovai ir net vadovai – visi jie dirba vienam tikslui – mokiniui. Ir yra milžiniška klaida iš mokyklos veiklos kažkuriuos iš šių žmonių eliminuoti.
Nuolat vykstanti mokymo ir lavinimo sistemos kaita – ir mokymo planuose, ir valdyme, kai kurių paslaugų privatizavimas švietimo įstaigose nėra kelias, kuris veda mus į konstruktyvią, patikimą, lanksčią švietimo – valstybės ateities – sistemą. Mano galva, vaikų mokymo ir auklėjimo sistemai padaryta milžiniška žala.
Edvardas Žakaris, Seimo narys, socialdemokratas:
Švietimo sistemoje vyksta keistas procesas: Švietimo ir mokslo ministerija viską reglamentuoja, bet jokios atsakomybės neneša. Ir kuo toliau, tuo labiau. Atsakomybė už nesėkmes, už situaciją tenka mokyklų vadovams, savivaldybėms, nors jos vadovaujasi ministerijos parengtais teisės aktais. Ir jei dėl ko nors kreipiesi į ministeriją, visada gauni atsakymą, kad čia – ne ministerijos kompetencija.
Iš esmės dabar sukurta sistema, kad net švietimo įstaigų vadovus skiria ministerija. Savivaldybės rengia konkursus vadovų pareigoms, bet pusė balų šiuose konkursuose skiriama iš ministerijos. Teoriškai konkursą rengia savivaldybė, o realiai rezultatus lemia ministerija.
Trūksta lėšų. Mokyklos, ikimokyklinės įstaigos ar savivaldybės paliktos kapanotis vienos. O tada jau savivaldybės pradeda taupyti, ir viskas tampa priklausoma nuo savivaldybių tarybų, nuo to, kokių profesijų, kokios kultūros yra vietos politikai ir vadovai. Ir tai yra blogai.
Savivaldybės, Švietimo ir mokslo ministerijos nurodymu, privalo patvirtinti mokyklų tinklo optimizavimo planus 2012-2015 metams. Planuose turi būti nurodyta, kiek ir kokių mokyklų bus uždaryta. Ar ministerijos vadovai įsivaizduoja, kaip mokytojas turi gyventi žinodamas, kad po metų ar dviejų, neteks darbo. Ką padarė Švietimo ir mokslo ministerija, kad mokyklų uždarinėti nereikėtų?
Dar prieš keletą metų Seimas priėmė rezoliuciją, įpareigojančią mažinti mokinių skaičių klasėse. Tuo tarpu Švietimo ir mokslo ministras savo įsakymu mokinių skaičių klasėse padidino, tuo sprendimu ne tik padidindamas mokytojams darbo krūvį, bet ir sumažindamas mokytojų skaičių.
Visus tris savo darbo metus liberalų vadovaujama Švietimo ir mokslo ministerija proteguoja privačias švietimo įstaigas, siekdama paversti švietimą verslu.
Mano manymu, tik atsikratę baimių, ryžtingi ir vieningi mokytojai gali daug ką pakeisti.
Užs. Nr. 123080
