Tarp namų ir Anglijos: tolsta nuo Lietuvos

Tarp na­mų ir Ang­li­jos: tols­ta nuo Lie­tu­vos

Kel­mės ra­jo­ne, Už­ven­čio se­niū­ni­jos Dang­vie­tų kai­me, gy­ve­nan­ti Van­da Žy­man­tie­nė šiuo me­tu re­gist­ruo­ta Ang­li­jo­je, Čat­te­rio mies­te­ly­je. Ten dir­ba jau sep­ty­ne­rius me­tus. Po­ros mė­ne­sių ato­sto­goms į Lie­tu­vą su­grį­žu­si mo­te­ris rū­pi­na­si gau­ti pa­są. Jo ga­li pri­reik­ti, jei­gu bir­že­lio 23-ią­ją vyk­sian­čia­me re­fe­ren­du­me Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės gy­ven­to­jai nu­spręs iš­sto­ti iš Eu­ro­pos Są­jun­gos. Tuo­met Eu­ro­po­je ga­lio­jan­čios as­mens ta­pa­ty­bės kor­te­lės ga­li ne­pa­kak­ti.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Iš­vy­ko dėl pa­sko­los

Van­da Žy­man­tie­nė dir­bo Šiau­lių „El­ny­je“. Ta­čiau iš­te­kė­ju­si už ag­ro­no­mo tu­rė­jo kraus­ty­tis į kai­mą. Už­ven­čio se­niū­ni­jo­je, Dang­vie­tuo­se, išau­gi­no tris duk­ras. Vy­ras ga­na anks­ti iš­ke­lia­vo Am­ži­ny­bėn.

Duk­ros išė­jo iš na­mų, su­si­kū­rė sa­vus gy­ve­ni­mus. Mo­te­ris ry­žo­si įsi­leis­ti į sa­vo gy­ve­ni­mą ar­ti­mą žmo­gų.

Van­da įsi­dar­bi­no pas ūki­nin­ką dar­žo­vių per­dir­bi­mo ce­che. Čia dar­ba­vo­si ir ant­ra­sis jos vy­ras. Pa­sa­ko­ja, jog at­ly­gi­ni­mai bū­da­vę pu­sė­ti­ni – per abu už­dirb­da­vę po­rą tūks­tan­čių li­tų. Ta­čiau la­bai no­rė­jo­si su­si­re­mon­tuo­ti na­mus. Paė­mė iš ban­ko pa­sko­lą. Ir ne­tru­ko įsi­ti­kin­ti, jog grą­žin­ti jos ne­pa­jėgs.

Ang­li­jo­je jau ke­le­ri me­tai gy­ve­no jau­nes­nio­sios Van­dos duk­ros Re­da ir Ži­vi­lė. Pas jas ir nu­spren­dė pa­trauk­ti su vy­ru.

Iš­va­žia­vo pas jau­niau­sią­ją duk­rą Ži­vi­lę, ku­ri dir­bo ir gy­ve­no ne­di­de­lia­me Čat­te­rio mies­te­ly­je.

Dar­bas dar­žo­vių fab­ri­ke

Dve­jus me­tus V. Žy­man­tie­nė dar­ba­vo­si svo­gū­nų fab­ri­ke. Da­bar jau pen­ke­ri me­tai plu­ša dar­žo­vių fab­ri­ke prie po­rų ap­do­ro­ji­mo li­ni­jos.

Dar­bas, pa­sak mo­ters, spar­tus. Vi­są die­ną ant ko­jų. Mik­liai tu­ri dar­buo­tis ir ran­kos. Ta­čiau emig­ran­tė ne­si­skun­džia. Už­dar­bis at­per­ka var­gą. Už va­lan­dą dar­bo jai mo­ka po 7 sva­rus ir 20 cen­tų, už virš­va­lan­džius gau­na po 9 sva­rus. Dar­bo lai­kas ap­skai­to­mas la­bai griež­tai. Net už pen­kio­li­ka il­giau dirb­tų mi­nu­čių su­mo­ka.

At­ly­gi­ni­mą mo­te­ris gau­na kas sa­vai­tę. Nak­tį į penk­ta­die­nį jau per­ve­da­mi pi­ni­gai už ei­na­mą­ją sa­vai­tę. Į dar­bą per de­šimt mi­nu­čių nu­va­žiuo­ja dvi­ra­čiu.

Kar­tu su duk­ros Ži­vi­lės šei­ma ir dar vie­na nuo­mi­nin­ke po­nia Van­da nuo­mo­ja­si na­mą. Kiek­vie­nas nuo­mi­nin­kų tu­ri po at­ski­rą mie­ga­mą­jį, nau­do­ja­si bend­ra sve­tai­ne ir vir­tu­ve. Vi­so na­mo nuo­ma kai­nuo­ja 550 sva­rų per mė­ne­sį. Dar pa­na­šiai tiek elekt­ra, ko­mu­na­li­niai mo­kes­čiai, in­ter­ne­tas. Šią su­mą so­li­da­riai pa­si­da­li­ja vi­si nuo­mi­nin­kai.

Dir­bant Ang­li­jo­je mo­te­riai ir jos vy­rui pa­vy­ko grą­žin­ti pa­sko­lą, su­re­mon­tuo­ti na­mą Dang­vie­tų kai­me, pa­dė­ti Lie­tu­vo­je li­ku­siai duk­rai baig­ti ma­gist­ro stu­di­jas.

Per sa­vai­tę jie už­dirb­da­vo po 300 sva­rų. Mais­tui per sa­vai­tę iš­leis­da­vo tik šim­tą sva­rų. Vie­nos sa­vai­tės už­dar­bis išei­da­vo nuo­mai ir mo­kes­čiams už ko­mu­na­li­nius pa­tar­na­vi­mus. Ki­tus pi­ni­gus pa­vyk­da­vo su­tau­py­ti.

Vy­ro mir­tis pa­ko­re­ga­vo pla­nus

Per­nai va­sa­rą, grį­žęs iš Lie­tu­vos, blo­gai pa­si­ju­to Van­dos vy­ras. Spa­lio mė­ne­sį jam diag­no­zuo­tas vė­žys. Po ke­lių mė­ne­sių vy­ras mi­rė. Į Lie­tu­vą par­vež­tas pa­lai­do­ti.

Mir­tis su­jau­kė mo­ters pla­nus. Jie­du su vy­ru pla­na­vo su­tvar­ky­ti na­mus, šiek tiek pa­si­tau­py­ti, pa­dir­bė­ti de­šimt me­tų, kad ga­lė­tų gau­ti da­li­nę ang­liš­ką pen­si­ją ir grįž­ti į Dang­vie­tus ra­miai gy­ven­ti.

Da­bar mo­te­ris tar­si su­sto­jo kryž­ke­lė­je. Na­mus bai­gė tvar­ky­ti. Pa­kei­tė sto­gą, ap­šil­ti­no, su­re­mon­ta­vo vi­dų. Ta­čiau pla­nų sta­ty­ti prie­sta­tą ir plės­tis at­si­sa­kė.

„Aš ne­be­ži­nau ar grį­šiu... – sa­ko po­nia Van­da. – Ką čia veik­čiau vie­na? Ang­li­jo­je 2026 – ai­siais man sueis pen­si­nis am­žius. Gal ten ir lik­siu, ša­lia duk­rų? Nu­to­lau nuo Lie­tu­vos. Nors ang­lų kal­bą mo­ku silp­nai, bend­ra­vi­mo ne­trūks­ta. Dar­žo­vių fab­ri­ke dir­ba daug lie­tu­vių, ir pri­žiū­rė­to­ja – lie­tu­vė. Tie­sa, dau­gu­ma dar­bi­nin­kų – jau­ni, iki 45 me­tų. Ta­čiau ke­lios mo­te­rys yra ma­no am­žiaus. Ten pri­pra­tau. Par­va­žia­vu­si į Lie­tu­vą pa­bū­nu po­rą sa­vai­čių – ir vėl no­riu ten va­žiuo­ti.“

Mo­te­ris pa­sa­ko­ja, jog grį­žu­si į Lie­tu­vą, ke­lias die­nas nei­na iš sa­vo na­mų. Žiū­ri pro lan­gą. Pro ša­lį žmo­nės iš Mi­nu­pių, Že­be­rių va­žiuo­ja į dar­bus. O ji jau­čia­si čia sve­ti­ma, nie­kam ne­rei­ka­lin­ga.

Anū­kai tar­pu­sa­vy­je kal­ba ang­liš­kai

Ko ge­ro, ne­beg­rįš ir po­nios Van­dos duk­ros. Re­da bu­vo nu­si­pir­ku­si bu­tą Šiau­liuo­se. Ta­čiau par­da­vė. Kol vai­kai ne­baigs mo­kyk­los, ne­ga­lė­tų par­grįž­ti. O kai baigs mo­kyk­lą, ten stu­di­juos. Bus rei­ka­lin­gi tė­vai ir jų pa­gal­ba. Ne­bu­vo pra­smės Lie­tu­vo­je lai­ky­ti tuš­čią būs­tą.

Re­da su sa­vo vy­ru gy­ve­na Lon­do­ne. Tu­ri sa­vo vers­lą – va­lo bu­tus ir ofi­sus. To­kį už­siė­mi­mą rin­ko­si, kad ga­lė­tų ir dirb­ti, ir au­gin­ti dvi duk­ras.

Ži­vi­lė Čat­te­rio mies­te­ly­je dir­ba se­se­le se­ne­lių na­muo­se. Jos sū­nus gi­męs Ang­li­jo­je, lan­ko ang­liš­ką dar­že­lį, tuoj pra­dės lan­ky­ti ang­liš­ką mo­kyk­lą.

Anū­kai, pa­sak po­nios Van­dos, tar­pu­sa­vy­je kal­ba­si ang­liš­kai. Tik su tė­vais ir mo­čiu­te – lie­tu­viš­kai, ta­čiau už­strin­ga kai ku­rie žo­džiai.

„Gai­la. Bet ką da­ry­ti Lie­tu­vo­je jau­noms šei­moms? Dar­bo nė­ra. Pra­gy­ve­ni­mas – bran­gus. Vai­kų po­rei­kiai – di­džiu­liai. Sun­ku,“ – ste­bi­si, kaip Lie­tu­vo­je jau­nos šei­mos pra­gy­ve­na, po­nia Van­da.

Rū­pi­na­si pa­su

V. Žy­man­tie­nė nu­spren­dė pa­si­rū­pin­ti pa­su, nes kor­te­lės pa­si­kei­tus si­tua­ci­jai Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je, ga­li ir neuž­tek­ti. Ga­li rei­kė­ti ir vi­zos.

Prieš iš­va­žiuo­da­ma iš Čat­te­rio mo­te­ris ga­vo kvie­ti­mą bal­suo­ti dėl bir­že­lio 23 -ią­ją vyk­sian­čio re­fe­ren­du­mo. Ji ne­bal­suos dėl Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės iš­sto­ji­mo iš Eu­ro­pos Są­jun­gos. Tuo me­tu dar bus Lie­tu­vo­je. Ke­ti­na iš­va­žiuo­ti apie lie­pos vi­du­rį.

Jei­gu dau­gu­ma Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės gy­ven­to­jų nu­spręs, kad rei­kia pa­lik­ti Eu­ro­pos Są­jun­gą, taip ir at­si­tiks.

Po­nia Van­da sa­ko iš­va­žiuo­da­ma ne­spė­ju­si su duk­ro­mis ap­tar­ti, kas bus, jei­gu emig­ran­tams rei­kės iš­va­žiuo­ti. Jos duk­rų vai­kai gi­mę Ang­li­jo­je. Jų ne­tu­rė­tų iš­va­ry­ti iš ša­lies. Tuo pa­čiu ne­tu­rė­tų iš­va­ry­ti ir jų tė­vų.

V. Žy­man­tie­nė abe­jo­ja tik dėl vy­res­nių žmo­nių, to­kių kaip ji pa­dė­ties. Ar ne­nusp­ręs jų de­por­tuo­ti?

„Bū­tų ne­tei­sin­ga, nes dir­bu ten jau be­veik aš­tuo­ne­ri me­tai. Čat­te­ry­je esu re­gist­ruo­ta,“ – svars­to mo­te­ris.

Bet dėl vi­so pik­to ruo­šia­si blo­giau­siam at­ve­jui.

Au­to­rės nuo­tr.

LAI­KI­NU­MAS: Lai­ki­nai tik už­si­dirb­ti bui­ties reik­mėms į Jung­ti­nę Ka­ra­lys­tę iš­va­žia­vu­si Van­da Žy­man­tie­nė da­bar lai­ki­nu­mą jau­čia su­grį­žu­si į Lie­tu­vą.