Tarp „rūpintojėlių“ ir baltojo šokolado

Tarp „rū­pin­to­jė­lių“ ir bal­to­jo šo­ko­la­do

Ant­ra­die­nį į Šiau­lius at­va­žia­vęs Sei­mo Pir­mi­nin­kas Vik­to­ras Pranc­kie­tis ap­si­lan­kė ir „Šiau­lių kraš­to“ re­dak­ci­jo­je. Jį ly­dė­jo Sei­mo pir­mo­ji vi­ce­pir­mi­nin­kė Ri­ma Baš­kie­nė ir Sei­mo Žmo­gaus tei­sių ko­mi­te­to pir­mi­nin­kas Va­le­ri­jus Si­mu­lik. Sve­čiai po­kal­by­je apie re­gio­no ir vals­ty­bės atei­tį ak­cen­ta­vo, kad po­ky­čiai vals­ty­bė­je yra neiš­ven­gia­mi. Juos dik­tuo­ja ir vals­ty­bę ap­li­pu­sios „rū­pin­to­jė­lių“ gru­pės.

Lo­re­ta KLIC­NER

loreta@skrastas.lt

Kas yra re­gio­nas?

Sei­mo Pir­mi­nin­kas Vik­to­ras Pranc­kie­tis sa­vęs ne­pris­ky­rė prie tų pe­si­mis­tų, ku­rie tei­gia, kad kai ku­rie re­gio­nai atei­ty­je taps dyk­vie­tė­mis, to­dėl į juos in­ves­tuo­ti yra be­pras­miš­ka, ta­čiau pri­pa­ži­no: eko­no­mi­nės są­ly­gos dik­tuo­ja po­ky­čius.

„In­ves­tuo­ja­mas pel­nas re­gio­nuo­se ga­lė­tų bū­ti skir­tin­gai trak­tuo­ja­mas, tu­rė­tų bū­ti ko­fi­nan­sa­vi­mas in­ves­tuo­jant į re­gio­ną, – var­di­jo Sei­mo Pir­mi­nin­kas. – Bet kas tas re­gio­nas? Šiau­liai, Meš­kui­čiai ar Pa­vė­žu­pys? Jūs sa­ko­te, kad Vil­nius – cent­ras, o Šiau­liai – re­gio­nas, bet tu­rė­tu­me su­si­tar­ti.“

V. Pranc­kie­čio nuo­mo­ne, di­džiu­liai nuo­sto­liai pa­tir­ti ir pa­ti­ria­mi že­mės ūky­je, ku­ris yra vie­na iš dar­bo vie­tas ku­rian­čių ša­kų re­gio­nuo­se.

„Mes ne­te­ko­me gy­vu­li­nin­kys­tės, ku­ri už­tik­ri­no ne­ma­žai dar­bo vie­tų. Jei­gu per­skai­čiuo­tu­me gy­vu­lių skai­čių į są­ly­gi­nius vie­ne­tus, tai da­bar gy­vu­lių tu­ri­me gal tiek, kiek 1916 me­tais. Tai – su­ny­ku­si že­mės ūkio ša­ka“, – sa­kė po­li­ti­kas.

Pra­mo­nė pa­si­trau­kė nuo gi­gan­to­ma­ni­jos: „Vi­sa­gi­ne žmo­nės ar­do ga­myk­lą, ku­rią sta­tė. Da­bar ne­vei­kian­čio­je ga­myk­lo­je dir­ba 2 000 dar­buo­to­jų vie­to­je 5 000. Psi­cho­lo­giš­kai jiems ne­leng­va – ar­do sa­vo dar­bo vai­sių“.

Jis ne­su­ti­ko, kad re­gio­nų po­li­ti­ka yra nai­ki­na­ma vyk­dant urė­di­jų, vals­ty­bi­nių įmo­nių ir įstai­gų cent­ra­li­za­vi­mą, uni­ver­si­te­tų stam­bi­ni­mą.

„Gal vi­suo­me­nė ne taip su­pran­ta ar ži­niask­lai­da ne taip paaiš­ki­na? Kai kal­ba­me apie miš­kus, at­ro­do, kad ar­do­ma re­gio­ni­nė po­li­ti­ka. Bet ne­per­si­kels miš­kai ki­tur, miš­ki­nin­kai dir­bo ir dirbs. Aš net bu­vau pa­siū­lęs, kad cent­ri­nė miš­kų įmo­nė bū­tų per­kel­ta į Kur­šė­nus. O ko­dėl ne? Ko­dėl ji tu­ri bū­ti Vil­niu­je?“ – klau­sė V. Pranc­kie­tis, nors toks jo pa­siū­ly­mas iš pra­džių bu­vo su­tik­tas su šyp­se­na.

Jis ne kar­tą po­kal­by­je rė­mė­si es­tų pa­tir­ti­mi.

„Es­tai kal­bė­jo apie mi­nis­te­ri­jų iš­kė­li­mą iš sos­ti­nės, da­bar jie kal­ba apie tai, kiek dar­bo vie­tų su ko­kia vals­ty­bės tar­ny­ba ga­lė­tų per­kel­ti į re­gio­nus. Tar­ki­me, į Rak­ve­rę jie per­kė­lė 150 dar­bo vie­tų, į Nar­vą – 250 vie­tų. Tai – jų pa­kraš­čiai“, – ly­gi­no Sei­mo Pir­mi­nin­kas.

Svars­tė, ko­dėl „Lie­tu­vos ge­le­žin­ke­lių“ įmo­nė ne­ga­lė­tų bū­ti Rad­vi­liš­ky­je, di­džiau­sia­me ge­le­žin­ke­lio maz­ge, tai esą bū­tų lo­giš­ka.

Jam bu­vo ne­ti­kė­ta, kad Šiau­lių re­gio­nas, esan­tis ša­lia Lat­vi­jos, ne­tu­ri trau­ki­nio iš Šiau­lių į Ry­gą. „Aš grei­tai su­si­tik­siu su Saei­mos pir­mi­nin­ke, bū­ti­nai pa­klau­siu“, – ža­dė­jo V. Pranc­kie­tis. Šiau­lie­tis V. Si­mu­lik jam paaiš­ki­no, kad pro­ble­ma ne kar­tą kel­ta, ta­čiau „du ge­le­žin­ke­lininkai ne­su­si­ta­ria“.

„Jei­gu ne­klys­tu, Vil­niu­je yra 26 tūks­tan­čiai vals­ty­bės tar­nau­to­jų, o per vi­są Lie­tu­vą – dar 25 tūks­tan­čiai. Es­tų pa­tir­tis ro­do, kad iš­ke­liant įstai­gą į re­gio­ną, ten iš­ke­liau­ja tik iki treč­da­lio žmo­nių, vi­sų ki­tų ieš­ko­ma to­je vie­to­je.

Lie­tu­vos ke­liai yra ge­ri, ga­li­ma nu­va­žiuo­ti į bet ku­rį cent­rą, na, Vil­nius – pa­kraš­ty­je. Šiau­liai yra la­biau ša­lies cent­re, pa­to­giau“, – pa­ly­gi­no V. Pranc­kie­tis.

Tie­sa, apie mi­nis­te­ri­jų per­kė­li­mą iš sos­ti­nės į ki­tus mies­tus jis neat­sa­kė, ta­čiau pa­svars­tė, gal­būt ver­ta par­duo­ti vi­sų mi­nis­te­ri­jų pa­sta­tus Vil­niu­je ir pa­sta­čius nau­ją – su­kel­ti vi­sas į vie­ną. Esą ir pi­ni­gų dar lik­tų.

Na­cio­na­li­nio uni­ver­si­te­to idė­ja

Sei­mo Pir­mi­nin­kas pri­si­mi­nė, kaip 2011 me­tais po gais­ro Ty­tu­vė­nų vie­nuo­ly­ne ir baž­ny­čio­je, jis su­kū­rė „Fa­ce­book“ pa­sky­rą „Ty­tu­vė­nų fon­das“.

„Rin­ko­me į są­skai­tą pi­ni­gų pa­dė­ti at­kur­ti vie­nuo­ly­no an­samb­lį. Gal 96 tūks­tan­čius li­tų per po­rą mė­ne­sių su­rin­ko? Pa­žiū­rė­jau, kas už­si­re­gist­ra­vo: dau­giau ne­gu treč­da­lis žmo­nių – Šiau­lių uni­ver­si­te­to ab­sol­ven­tai. Štai ką reiš­kia re­gio­ni­nis uni­ver­si­te­tas“, – sa­kė V. Pranc­kie­tis, ko­men­tuo­da­mas aukš­tų­jų mo­kyk­lų re­for­mą.

Jo nuo­mo­ne, ne pa­va­di­ni­mas le­mia stu­di­jų ko­ky­bę, o tai, ko iš­moks­ta­ma, kaip tai pri­tai­ko­ma dar­be.

„Aš pa­siū­liau Na­cio­na­li­nio (ar Lie­tu­vos) uni­ver­si­te­to va­rian­tą. Po juo at­si­ras­tų Že­mės ūkio aka­de­mi­ja, Spor­to aka­de­mi­ja ir ki­tos, taip pat – Pa­ne­vė­žio, Šiau­lių aka­de­mi­ja, gal­būt ir Klai­pė­dos aka­de­mi­ja“, – svars­tė V. Pranc­kie­tis.

Įs­tei­gus Na­cio­na­li­nį uni­ver­si­te­tą vals­ty­bė tap­tų „la­bai at­sa­kin­ga už stu­di­jų ko­ky­bę“. Po­li­ti­ko nuo­mo­ne, gal­būt rei­kė­tų keis­tis stu­den­tais, jie ga­lė­tų lais­vai pa­si­rink­ti ir pla­nuo­ti sa­vo stu­di­jų pro­gra­mą, pa­vyz­džiui, stu­di­juo­ti bio­lo­gi­ją, o kar­tu ir pe­da­go­gi­ką. Į Šiau­lius at­va­žiuo­tų iš­klau­sy­ti spe­cia­lio­sios pe­da­go­gi­kos kur­so.

„Jei­gu Na­cio­na­li­nio uni­ver­si­te­to idė­jai pri­tar­tų dau­giau žmo­nių Sei­me, tai nu­ra­min­tų la­bai daug aist­rų ir iš­sau­go­tų uni­ver­si­te­ti­nes stu­di­jas vi­sur“, – to­kią vi­zi­ją ma­to Sei­mo Pir­mi­nin­kas ir pa­tiks­li­na – vals­ty­bė už­sa­ky­tų spe­cia­lis­tų, ku­riuos reng­tų uni­ver­si­te­tas.

„Prie­li­pų“ – per 160

Į klau­si­mą, ar ne per daug vie­nu me­tu ban­do­ma vyk­dy­ti di­de­lės apim­ties re­for­mų ir taip nu­klys­ta­ma į šo­nus, V. Pranc­kie­tis at­sa­kė: „Tu­rė­tu­me at­si­rink­ti prio­ri­te­tus, bet kur nie­ko ne­da­ry­ti? Leis­ti dar rūg­ti, kas bu­vo rau­gi­na­ma 25-erius me­tus? Mes atė­jo­me pra­ša­lai­čiai, ne­suin­te­re­suo­ti tuo, kas jau bu­vo su­kur­ta. Prio­ri­te­tų ne­ga­li bū­ti ma­žai, nes mes esa­me taip gi­liai...“

Jis tei­gia, kad mi­nis­te­ri­jos yra „apau­gu­sios“ dau­giau ne­gu 160 įmo­nių ir įstai­gų, ku­rių funk­ci­jos ne­re­tai dub­liuo­ja­mos. „Rū­pin­to­jė­lių vie­nu ir tuo pa­čiu klau­si­mu yra ir po ke­lias įmo­nes“, – sa­kė V. Pranc­kie­tis.

Sei­mo Pir­mi­nin­kui ant­ri­no ir jo pir­mo­ji pa­va­duo­to­ja Ri­ma Baš­kie­nė: „prie­li­pai“ at­si­ra­dę, nes „kiek­vie­nas pa­si­rū­pi­no sa­vo drau­gu, pa­žįs­ta­mu“. Ban­dant keis­ti, su­lau­kia­ma klau­si­mų: „Ko­dėl mū­sų par­ti­jos na­rius at­lei­di­nė­ja­te?“

„Pa­sip­rie­ši­ni­mas po­ky­čiams yra, bet po­ky­čiai bus“, – tvir­ti­no R. Baš­kie­nė, nes, ma­žė­jant gy­ven­to­jų, ne­be­ga­li bū­ti tiek vals­ty­bės tar­nau­to­jų ir tiek daug prie mi­nis­te­ri­jų esan­čių įstai­gų.

Jos nuo­mo­ne, į val­džią atė­ju­sios nau­jos po­li­ti­nės jė­gos  „nei vie­na, nei ki­ta pu­sė, ne­no­ri ir ta, ku­ri yra koa­li­ci­jo­je“. Di­džiau­sio spau­di­mo sa­ko su­lau­kian­tys iš po­li­ti­nių jė­gų, o iš vers­lo – svars­tant far­ma­ci­jos ir al­ko­ho­lio kont­ro­lės įsta­ty­mus, ta­čiau ne tie­sio­giai, dau­giau­sia per nei­gia­mą dė­me­sį.

R. Baš­kie­nė sa­kė, kad su­da­ry­ta dar­bo gru­pė per­žiū­rė­ti ir prie Sei­mo esan­čių ins­ti­tu­ci­jų skai­čių ir veik­lą. „Pa­tys nu­stem­ba­me, kiek ko­mi­si­jų, ko­mi­si­jė­lių, o jos iš­lai­ko­mos“, – sa­kė po­li­ti­kė.

Tarp juo­do ir bal­to

Pak­laus­tas apie op­ti­mis­ti­nį sce­na­ri­jų Lie­tu­vai, V. Pranc­kie­tis at­sa­kė: „Lie­tu­va yra ir bus“. Jo nuo­mo­ne, kai at­ly­gi­ni­mas į ran­kas pa­sieks 1 000 eu­rų, mig­ra­ci­jos ba­lan­sas – į už­sie­nį ir at­gal – „taps na­tū­ra­lus“.

Pri­mi­nus, jog vals­ty­bės būk­lę at­spin­di ne tik au­gan­tis bend­ra­sis vi­daus pro­duk­tas, ky­lan­ti eko­no­mi­ka, di­dė­jan­tis at­ly­gi­ni­mas, bet ir di­džiau­sias sa­vi­žu­dy­bių skai­čius, vie­na iš di­džiau­sių so­cia­li­nė ne­ly­gy­bė, aukš­tas ko­rup­ci­jos ly­gis, Sei­mo Pir­mi­nin­kas at­sa­kė, jog „ieš­ko­ma, kas blo­gai“.

Ir siū­lė „al­ter­na­ty­vas": Lie­tu­vo­je ge­riau­si švie­so­lai­di­niai tink­lai, ge­ras su­si­sie­ki­mas, dar­bo vie­tos ga­li bū­ti ku­ria­mos bet kur, kai­me ga­li nu­si­pirk­ti na­mą už dy­ką ir va­ži­nė­ti į dar­bą. O vi­sos re­for­mos, po­ky­čiai vals­ty­bi­nė­se įmo­nė­se esą nu­kreip­ti ko­vai su ko­rup­ci­ja.

Po­kal­bio pa­bai­go­je iš Sei­mo mai­še­lio jis iš­trau­kė Šiau­lių sal­dai­nių fab­ri­ko „Rū­ta“ sal­dai­nių. „Jau­čiuo­si kaip ir pri­si­dė­jęs“, – sa­kė V. Pranc­kie­tis, ties­da­mas ak­ti­ni­di­jas, ap­lie­tas bal­tu šo­ko­la­du. Ag­ro­no­mas su ko­le­go­mis yra iš­ve­dęs mar­ga­la­pių ak­ti­ni­di­jų veis­lių, kaip moks­li­nin­kas pri­si­dė­jo ku­riant ir šį sal­du­my­ną.

Di­džio­sios po­li­ti­kos nau­jo­kas ak­ti­ni­di­jas ty­ri­nė­jo dau­giau ne­gu du de­šimt­me­čius.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Sei­mo Pir­mi­nin­kas Vik­toras Pranc­kie­tis sa­ko, jog prio­ri­te­tų ne­ga­li bū­ti ma­žai, „nes mes esa­me taip gi­liai...“.